Mokslininkams pavyko nustatyti, kad didžiausia žmonijos istorijoje sausra planetą alino prieš maždaug 16-17 tūkst. metų, paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Didžiosios sausros metu visiškai išdžiūvo ir vienas didžiausių pasaulio ežerų – Viktorija.
Klimatinės aplinkybės turėjo įtakos ir tos epochos žmonių gyvenimui. Vertinant globalinio atšilimo tendencijas, kyla pagrįstas nerimas, ar stichija negali pasikartoti artimiausiais metais?
JAV profesoriaus ir mokslo populiarintojo Kurto Steidžerio (Curt Stager) vadovaujamas mokslininkų kolektyvas apibendrino beveik penkiasdešimt paleoklimatinių mėginių, paimtų iš Tanganikos ežero ir kitų Afrikos regionų, duomenis ir priėjo išvados, jog didžiausia sausra per pastaruosius 50 tūkst. metų buvo ištikusi Afriką ir Pietinę Aziją.
Supersausra, ją atradusio mokslininko garbei vadinama dar ir „Hainricho įvykiu“ (angl. k. – „Heinrich event“ arba tiesiog H1), galėjo būti kone sunkiausias žmonijos išbandymas istorijoje. Neminint didžiulių Etiopijos ir Pietvakarinės Azijos (Turkijos) ežerų išgaravimo tiesiogine prasme, didžiosios sausros metu visiškai išdžiuvo ir vienas didžiausių pasaulio ežerų – Viktorija. Supersausros metu smarkiai nuseko ilgiausia pasaulio upė Nilas, taip pat Kongo ir kitos vandeningos upės. Sausros metu nusilpo ir Pietų Aziją merkiantys musoniniai vasaros lietūs – drėgnasis metų laikas vandens į žemyną tuo metu beveik neatnešdavo.
Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad supersausra mūsų planetoje stojo prasidėjus didžiuliam arktinių ledynų tirpsmui. Šalto vandens masės plūstelėjo į šiaurinę Atlanto vandenyno dalį ir sukėlė vietos klimato atvėsimą. Gana sudėtinga grandine Šiaurės Atlanto klimato pokyčiai paveikė Afrikos ir Pietų Azijos klimatą – šiuos žemynus ištiko neregėta sausra. Anksčiau buvo manoma, kad tiesioginė sausros susiformavimo priežastis – tropinių liūčių juostos poslinkis į pietų pusę. Tiesa, būtent šiuo veiksniu suabejojo K. Steidžerio vadovaujama mokslininkų grupė.
„Jei toks poslinkis buvo vienintelė tiesioginė priežastis, tai pietinėse Afrikos platumose, į kurias galimai plūstelėjo tropiniai lietūs, mums būtų pavykę aptikti neįprastai drėgno klimato požymių, - tvirtina K.Steidžeris. – Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad sausra ne mažiau alino ir ekvatorinius bei pietrytinius Afrikos regionus. Galbūt lietų juosta ir pasislinko, tačiau neabejotina, kad ji tuo metu, jei taip galima pasakyti, buvo gerokai „nusekusi“.
Pusiaujo zonoje besidriekianti sezoninių tropinių liūčių juosta. NasaImages.org
Ar gali tokia sausra pasikartoti, o jei taip, tai kada? Vienaip ar kitaip, sunerimti verčia ir globalinis klimato atšilimas. Nerimą kursto ir pastaruoju metu stebimos Afrikos klimato tendencijos. Tačiau K. Steindžeris mano, kad dabar situacija planetoje nėra identiška situacijai, susidariusiai prieš 16 – 17 tūkst. metų.
„Ledynų šiandienos Arktyje yra kur kas mažiau nei pastarojo ledynmečio pabaigoje, - pastebi tyrimo grupės vadovas. – Jei susiklostytų analogiškas panašaus masto įvykių scenarijus, būčiau labai nustebęs.“
Saulius Žukauskas
