Drabužis vadinamas „negyvėlio kelnės“ arba Nábrók. Iš karto reikėtų pasakyti, kad nėra jokių duomenų apie šios tradicijos tikrumą. Gali būti, kad tai – tik labai sena pasaka ir niekas niekada nėra to daręs iš tikrųjų. Internete galima prisiskaityti įvairių pasakojimų, teigiančių, kad vienintelė išlikusi Nábrók pora ir yra eksponuojama tame Islandijos burtų ir raganystės muziejuje, tačiau tai tėra replika.
Net jei ši tradicija buvo tikra, ji buvo ne tokia žiauri, kaip gali pasirodyti – Nábrók būdavo gaminamos iš jau mirusio žmogaus odos. Tiesą sakant, visi egzistuojantys ritualo aprašymai teigia, kad pirmiausia būtina gauti žmogaus sutikimą. Tik tam žmogui mirus ir įvykus jo laidotuvėms, galima jį iškasti ir nudirti apatinės jo kūno dalies odą.
Taip pat teigiama, kad žmogus turi būti miręs visai neseniai – pražiopsojus savo progą judinti negyvo žmogaus jau nebegalima. Visa oda turi būti nudiriama vienu kartu ir ją apsivilkti ant savo nuogo kūno būtina iš karto. Negyvėlio oda prilimpa prie gyvo žmogaus kojų, tačiau ritualas tuo nesibaigia.
Į kapšelį (negyvėlis tradiciškai turi būti vyriškos lyties) reikia įdėti ant popieriaus nupieštą magišką simbolį ir iš našlės pavogtą monetą. Legenda teigia, jei ta pirmoji moneta niekada nedings, kapšelyje niekada nepritrūks pinigų. Kiti šios tradicijos aprašai teigia, kad žmogus su šiomis kelnėmis turėdavo praleisti visą naktį, o tada jau visiems laikams būdavo labai turtingas.
Įdomu ir tai, kad net šio ritualo autoriai manė, kad geras žmogus taip nesielgs. Jie teigė, kad norėdami nesulaukti prakeiksmo žmonės savo Nábrók privalo dėvėti tol, kol joms suras naują šeimininką. Kelnių atidavimo ceremonija taip pat buvo gana keista – naujasis „negyvėlio kelnių“ savininkas turėdavo po vieną užimti klešnes vos tik jos atlaisvėdavo.
Islandai noriai pasakoja apie šį ritualą kaip apie kažką, ką žmonės darė prieš daug šimtų metų. Tačiau istorikai randa tik paties ritualo aprašymus bei instrukcijas – jokių duomenų, kad kas nors tikrai būtų dėvėjęs Nábrók, nėra.
