Interneto svetainės „WikiLeaks" paviešinti slapti valstybių veikėjų dokumentai tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, ką apie savo asmeninį gyvenimą paskleidžiame patys.
Nė sekundei nenutrūkstantys pokalbiai interneto forumuose, socialiniuose tinkluose atima ne tik XXI amžiaus žmonių gebėjimą bendrauti akis į akį, laiką, bet ir nemažą dalį asmeninio gyvenimo saugumo.
Masinis apsinuoginimas
Profesinio smalsumo vedamas ir įsitraukęs į vieno socialinio tinklo gyvenimą tuoj pat suvokiau, kad čia užtenka įlįsti tik minutei, ir ji pasibaigs po valandos.
Tačiau stebino kas kita: žmonių noras visam pasauliui atskleisti, su kuo ir ką jie veikė, ką ketina daryti rytoj, kokių turi pomėgių, kas jų draugai, pranešti telefonų numerius, namų, numatytų susitikimų adresus.
Per socialinius tinklus ką nors perkantys vartotojai vienu mygtuko paspaudimu atskleidžia ir savo piniginės turinį, o to tikrai nedarytų vidury gatvės.
Nereikia būti ir patyrusiam analitikui, kad suvoktum, jog saugiuose namuose įsitaisęs socialinio tinklo narys tampa visiškai nesaugus per plonytį kompiuterio laidą, bevieliu ryšiu.
Draugais apsimetę svetimi gali gėrėtis svetimos šeimos nuotraukomis, jas kopijuoti, archyvuoti, turintieji kitų tikslų - savo kartotekoje sisteminti informaciją apie ryšius su garsiais asmenimis, jų susirašinėjimo ar piktesnio kivirčo detales.
Kompiuterių įsilaužėliams socialiniai tinklai yra tikras rojus, nes „tik draugams" platinama informacija gali tapti itin lengvu grobiu šantažuotojams, keistų polinkių turintiems asmenims. Arba tiesiog žiopliams, nuo kurių atsitveriame sunkiomis naktinėmis užuolaidomis, bet paliekame interneto plyšį.
Tinklų mitai
Britų leidinys „The Sunday Times" be užuolankų paskelbė, kad internetas jau tapo ne tik didelių galimybių priemone, bet, ypač kalbant apie socialinius tinklus, ir visuomenės nuomonės formavimo bei totalinio žmonių sekimo įrankiu.
Vienas tokių pavyzdžių – 2009-ųjų prezidento rinkimai Irane. Tuomet daugelis opozicijos atkyvistų naudojosi socialinio tinklo „Twitter" galimybėmis.
„Laisvo žodžio šalininkai džiaugėsi, kad socialiniai tinklai liudija totalitarizmo visame pasaulyje pabaigą, ir net siūlė suteikti šio socialinio tinklo kūrėjams Nobelio premiją, – skelbė „The Sunday Times". – Tačiau jau po kelių mėnesių Irano policija ėmė medžioti aktyviausius opozicijos atstovus būtent remdamiesi informacija, kurią rado internete. Irano piliečiams, gyvenantiems užsienyje, buvo siunčiami grasinimai, kas gali nutikti tėvynėje likusiems jų giminaičiams. „Twitter" netrukus buvo prigrūstas oficialią Irano valdžią remiančių pranešimų, ir mitas apie tai, kad socialinis tinklas gali išgelbėti laisvą žodį šalyje, žlugo".
Kinijoje valdžia irgi supranta interneto jėgą ir deda visas pastangas skleisdama ten savo propagandą. Jau net oficialus Pekinas nebeneigia vadinamosios 50 centų armijos egzistavimo.
Būtent tokį atlyginimą už vieną valdžiai ideologiškai naudingą komentarą kasdien gauna kiekvienas iš maždaug 300 tūkst. interneto “rašytojų".
Skaitant kai kurių įvykių komentarus lietuviškose interneto svetainėse kartais taip pat susidaro įspūdis, kad į vieną taktą, bet ne už dyką darbuojasi ir mūsų interneto nuomonės formuotojai.
Parama žvalgybai
„Žmonių persimetimas į skaitmeninę erdvę gerokai palengvino saugumo, žvalgybos darbą, – tvirtino „The Sunday Times". – Socialiniai tinklai padeda ne tik gauti informaciją apie žmones, bet ir daryti tam tikrus apibendrinimus. Kembridžo universiteto mokslininkai tyrime, pavadintame “Užtenka aštuonių draugų", parodė, kad iš ribotos visiems pateikiamos informacijos „Facebook" tinkle galima gauti pakankamai duomenų ir apie neskelbiamą informaciją.
Vakarų valstybės labai dažnai nusižengia viešai skelbiamiems laisvo žodžio ir demokratijos principams. Įvairiose šalyse nuolat pasirodo iniciatyvų, kuriomis siekiama sekti žmonių veiksmus internete, o Didžiojoje Britanijoje rengiama visuotinės elektroninio susirašinėjimo peržiūros programa".
Amerikoje ši sistema jau beveik veikia. Virdžinijos teismas jau patvirtino, kad kai kurie JAV valdininkai buvo pateikę socialiniam tinklui „Twitter" prašymą gauti informaciją apie „WikiLeaks" aktyvistus.
Buvo prašoma pranešti jų vardus, adresus, prisijungimo duomenis, telefono numerius ir mokėjimų detales. Tarp tam tikras tarnybas dominančių asmenų atsidūrė ne tik pats „WikiLeaks" įkūrėjas Džulianas Asandžas (Julian Assange), bet ir Islandijos Parlamento narė.
Liudvika Meškauskaitė, advokatė:
Socialiniuose tinkluose žmogus atskleidžia dalį savo privatumo - įkelia asmenines, šeimos nuotraukas, aprašo gyvenimo būdą, keliones, patirtus nuotykius, pomėgius.
Kiekvienas mūsų turi teisę atskleisti savo privatumą tiek, kiek patys norime ir kam norime. Bet “Facebook" ir kituose tinkluose yra labai didelės galimybės piktnaudžiauti svetimu privatumu: pelnyti asmens pasitikėjimą prisidengus anoniminiu vardu, kopijuoti svetimą medžiagą ir panaudoti ją kitais tikslais.
Jeigu tai naudojama be asmens sutikimo, jau yra daromas teisės pažeidimas, nors vartotojai kartais klaidingai suvokia, kad tai, kas skelbiama internete, jau yra vieša, tokią informaciją galima savintis. Beribiame internete, kur darbuojasi ir įsilaužėliai, tokį faktą fiksuoti yra nepaprastai sunku. Kuo didesnės technologinės galimybės, tuo didesnė ir rizika.
Turiu klientę, kuri savo draugui internetu perdavė savo intymių nuotraukų, o jos vėliau atsidūrė pažinčių svetainėse. Kitos merginos nuotraukos pateko į dar nemalonesnę terpę - seksualinių paslaugų svetainę.
Julius Girdvainis
