Saulės sistemos pakraštys yra audringa vieta, užpildyta besidrumsčiančios didžiulių magnetinių burbulų jūros, teigiama naujo tyrimo išvadose.
Šie duomenys, gauti remiantis NASA zondų „Voyager“ surinkta informacija, verčia suabejoti tuo, kaip iki šiol buvo įsivaizduojamas Saulės sistemos tolimosios sritys. Be to, tai parodo, kad šis regionas, kažkada laikytas gana tvirtu skydu, saugančiu nuo tarpžvaigždinių dalelių, tokių kaip galaktiniai kosminiai spinduliai, iš tiesų labiau primena porėtą membraną, praneša SPACE.com.
„Bandysime pakeisti mūsų įsivaizdavimą, kaip Saulė sąveikauja su kitų žvaigždžių dalelėmis, laukais ir dujomis“, – teigia „Voyager“ programos mokslininkas iš NASA Arikas Posneris.
Mūsų Saulės įtakos zona, susidedanti iš Saulės plazmos ir Saulės magnetinių laukų, vadinama heliosfera. Ši didžiulė struktūra yra maždaug trigubai platesnė nei Plutono orbita. Heliosferos pakraštyje yra tarpinė sritis, regionas tarp Saulės sistemos ir tarpžvaigždinės erdvės.
Dešimtmečius mokslininkai manė, kad šioje tarpinėje srityje Saulės magnetinis laukas išsilenkia lygiu, nuosekliu lanku, suformuodamas gana vientisą struktūrą. Tačiau paaiškėjo, kad viskas yra ne taip.
Du nepilotuojami zondai – „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, paleisti 1977 metais, dabar skrieja per skirtingas tarpinės srities dalis, esančias už daugiau kaip 14,5 mlrd. kilometrų nuo Žemės. Zondai matuoja staigius dalelių, tokių kaip elektronai, srautų pasikeitimus skirtingose kosmoso vietose.
„Mums tikrai netikėti buvo skirtumai tarp to, ką fiksavo „Voyager 1“ ir to, ką fiksavo „Voyager2“. Turėjome paaiškinti, kodėl taip yra“, – kalbėjo tyrimo bendraautorius Jamesas Drake'as iš Merilendo universiteto.
Remiantis kompiuteriniais modeliais, geriausiai tai paaiškinti galima tuo, kad zondai skrieja pro putojantį magnetinių burbulų lauką. Šie burbulai – tarsi dalelių gaudyklės. Taigi kol zondas yra burbulo viduje, jis fiksuoja didesnį dalelių lygį, kuris krenta, kai zondas iš burbulo išsivaduoja.
Šie burbulai susiformuoja dėl Saulės rotacijos ir jos magnetinio lauko sąveikos. Saulei sukantis, jos magnetinis laukas susisuka ir išlinksta, patekdamas į tarpinę sritį. Tuomet jo magnetinių jėgų linijos susikryžiuoja ir iš naujo susijungia, suformuodamos burbulų jūrą.
Dešrelės formos burbulai yra milžiniški – jų plotis siekia 161 mln. kilometrų. Ir jų yra daugybė.
„Visas šis daiktas pilnas burbulų, panašiai, kaip labiausiai kunkuliuojanti sūkurinės vonios dalis“, – kalbėjo J. Drake'as. Jis pridūrė, kad viename „Voyager“ zondų sumontuotas stebėjimo instrumentas burbulų neužfiksuos, nes dujos toje vietoje yra per daug išsisklaidę.
Tyrėjai įsitikinę, kad ši interpretacija geriausiai atitinta „Voyager“ duomenis, tačiau jie norėtų gauti daugiau informacijos iš naujesnių ir pažangesnių erdvėlaivių. Taigi komanda skatina imtis naujos misijos ir toliau tyrinėti šį paslaptingą regioną.
„Mes gana tikri dėl šio scenarijaus. Mums reikia jautresnių instrumentų, kad sužinotume, kas vyksta. Dabar tik krapštome paviršių“, – teigė tyrimo autorė Merav Opher iš Bostono universiteto.
Astronomai įsivaizdavo, kad vientisa sluoksniuota tarpinė sritis yra gana patvarus Saulės sistemos gaubtas, apsaugantis ją nuo daugybės greitai judančių dalelių, vadinamų galaktiniais kosminiais spinduliais.
Šie kosminiai spinduliai kelia grėsmę astronautams, nes jie gali patekti į žmogaus organizmo ląsteles ir sunaikinti jų DNR. Žemės atmosfera susilpnina kosminius spindulius, apsaugodama paviršių nuo blogiausio jų poveikio.
Tačiau burbulų jūra greičiausiai labiau primena membraną, o ne gaubtą, teigia tyrėjai, tad kai kurios šių dalelių vis dėl to prasiskverbia į vidinę Saulės sistemą. Tačiau mokslininkai dar iki galo nesupranta šios membranos veikimo principo ir kas pro ją gali prasmukti.
Burbulai galėtų trumpam sugauti kosminius spindulius, priversdami juos atšokinėti pirmyn atgal kaip kamuolius, kol jie galiausiai jie ištrūksta.
Jei mokslininkams pavyktų nustatyti, kuris scenarijus tikslesnis, tai galėtų padėti jiems geriau suprasti tarpžvaigždinę kosminę aplinką. Jei, pavyzdžiui, burbulai yra kiauri kaip rėtis, tai galėtų reikšti, kad galaktinių kosminių spindulių nėra tiek daug, kaip manė tyrėjai.
Tai tik vienas iš klausimų, į kuriuos, remdamiesi naujais duomenimis, astronomai bandys atsakyti.
„Mes vis dar bandome suvokti šių atradimų reikšmę“, – kalbėjo J. Drake'as.
„Voyager 1“ dabar nuo Žemės nutolęs per maždaug 17,1 mlrd. kilometrų, „Voyager 2“ – per 14,5 mlrd. „Voyager 1“ yra toliausiai Visatoje nukeliavęs žmogaus sukurtas objektas.
