Magnetinės audros ar magnetinio lauko deficitas? Kol mokslininkai ginčijasi, kas turi daugiau įtakos vis labiau plintančioms širdies ir kraujagyslių ligoms, depresijai ir kitiems sveikatos sutrikimams, pamėginkime išsiaiškinti, kaip Žemės magnetinis laukas veikia žmonių savijautą ir sveikatą.
Žemės magnetinis laukas gydo ar sargdina?
Visi magnetiniai objektai skleidžia nematomus spindulius, nusidriekusius tarp skirtingų objekto polių. Paprasčiausias būdas įsitikinti, kad tokie spinduliai egzistuoja – pažerti metalo pjuvenų ant popieriaus lapo ir po juo padėti magnetą. Metalo drožlės išsidėstys griežtai pagal magnetinių laukų linijas. Visa planeta – objektas, sudarytas iš dviejų polių – šiaurės ir pietų. Magnetinio lauko juostos nusidriekusios iš šiaurės į pietus. Tik magnetiniai Žemės laukai nėra tokie simetriški, kaip kompase. Juos savaip veikia saulės vėjai, taigi arčiau Saulės esantys spinduliai susitraukia, o kitoje pusėje – išsitempia.
Žmogus taip pat turi vidinį magnetinį lauką, kurio spinduliai nusidriekę nuo vieno poliaus prie kito – nuo galvos kojų link. Kas nutinka, kai vieną ant kito uždedame du magnetus ir jie susiliečia vienodais poliais? Juos stumia vieną nuo kito – tokia sistema itin nestabili. Tas pats nutinka žmogui, kai jis ilgesnį laiką (pavyzdžiui, miegodamas) guli taip, kad jo asmeninis magnetinis laukas susikerta su Žemės magnetiniu lauku – tai gali sukelti kraujotakos sutrikimus, padažnėja pulsas, suprastėja savijauta. Net pakankamai laiko miegojęs žmogus pabudęs nesijaus žvalus ir pailsėjęs.
Taigi gana svarbu, kur miegant nukreipta galva. Manoma, kad pati nepalankiausia padėtis, kai galva į šiaurę, o kojos ištiestos į pietus arba šiaurės rytus. O jei miegant galva nukreipta į rytus, poilsio kokybė gerėja, žmogui pabudus jo protinė veikla bus produktyvesnė.
Tačiau sveikatai įtakos turi ne tik magnetinių laukų nesuderinamumas. Savijautą neigiamai veikia ir išorinio magnetinio lauko sustiprėjimas ar susilpnėjimas. Sustiprėjus Žemės magnetiniam laukui, pavyzdžiui, kilus magnetinei audrai arba atsidūrus aktyvioje geomagnetinėje zonoje, savijauta beveik neišvengiamai prastėja.
Ne į sveikatą ir magnetinio lauko nusilpimas. Pasak mokslininkų, tai gali sukelti bendrą silpnumą, padidintą nuovargį, darbingumo sumažėjimą, nemigą, galvos skausmus, depresiją, sąnarių ir stuburo skausmus, širdies patologijas, hipertoniją ir hipotoniją.
Labiausiai magnetinio lauko stygius juntamas, kai žmogus ilgai būna uždarose patalpose, mažai juda. Todėl patariama daugiau laiko praleisti gryname ore, kasdien skirti laiko aktyviai fizinei veiklai.
Ar Žemės magnetinis laukas silpnėja?
Mokslininkai susidomėję stebi planetoje vykstančius pakitimus. Vienas labiausiai jų dėmesio sulaukusių reiškinių – susilpnėjęs Žemės magnetinis laukas. Beje, taip smarkiai susilpnėjęs per pastaruosius šimtus tūkstančių metų jis dar nebuvo. Per praėjusį šimtmetį magnetinio lauko įtampa sumažėjo 10–15 procentų, o pastaraisiais metais šis procesas dar labiau suintensyvėjo.
Magnetinis laukas po Žemę pasiskirstęs netolygiai. Geofizikų teigimu, pietinėje Atlanto vandenyno dalyje ir Pietų Amerikoje magnetinis laukas 30 procentų silpnesnis nei likusioje planetos dalyje.
Prie analogiškų išvadų priėjo ir danų mokslininkai, išanalizavę pastarųjų metų Žemės magnetinio lauko stebėjimų rezultatus, kuriuos fiksavo danų palydovas „Orsted“. Pietinėje Atlanto vandenyno dalyje ir Arktikoje jie atrado zonų su neįprastai mažo intensyvumo magnetiniu lauku – jas pavadino magnetinėmis skylėmis. Pasak mokslininkų, dėl tokių dėmių palydovuose, lėktuvuose ir laivuose gali sutrikti navigacinės sistemos, radijo ryšys, taip pat migruojančių paukščių orientacija ir daugelis kitų reiškinių, nes magnetinių skylių zonose Žemė ir visa, kas joje gyva, netenka apsaugos nuo kosminio spinduliavimo. Maža to, dėl taip smarkiai susilpnėjusios magnetosferos, šiaurės ir pietų poliai gali susikeisti vietomis.
Pirmieji apie tokią polių kaitą prieš 16 metų prabilo japonų mokslininkai. Žemės magnetinis laukas pradėjo silpti dar prieš 2000 metų. Stiprus jo susilpnėjimas pastebėtas prieš 500 metų. Procesas dar labiau sustiprėjo per pastaruosius 50 metų. O nuo 1994-ųjų prasidėjo galingos polių fluktacijos. Mokslininkai spėja, kad visa mūsų planetos geodinaminė sistema veikia taip, tarsi poliai išties netrukus turėtų apsikeisti vietomis.
Pietų magnetinis polius nutolo nuo fiksuotos padėties šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Magnetinių polių suartėjimas registruojamas nuo 1885-ųjų. Per pastaruosius 100 metų pietų pusrutulio magnetinis polius persikėlė maždaug 900 kilometrų į Indijos vandenyną. Šiaurės magnetinis polius nuo tos akimirkos, kai jį
1931 metais atrado Rossas, per metus pajuda apie 10 kilometrų šiaurės vakarų kryptimi. Nuo 1980-ųjų polių artėjimo vienas prie kito greitis padidėjo keletą kartų, o XXI pasiekė maksimumą – iki 40 kilometrų per
metus.
Taigi šio amžiaus viduryje jis gali palikti Kanadą ir atsidurti prie Sibiro krantų. Jei planetos padėtis kinta dėl išorės sąlygų, turėtų kisti ir visa Saulės sistema ir, žinoma, pati Saulė. Tiesą sakant, manoma, kad šie pokyčiai taip pat pastebimi.
Rusų mokslininkas Aleksiejus Dmitrijevas tikina, kad tiesiog mūsų akyse vyksta įdomūs kitų planetų apvalkalų pokyčiai. Pavyzdžiui, Marso atmosfera greitai didėja. Net Mėnulis pradėjo kurti savitą atmosferą, kurią sudaro natrio junginiai – ši atmosfera siekia jau 6 000 kilometrų. „Keičiasi ir Žemės atmosfera. Viršutiniuose jos sluoksniuose formuojasi naujos dujos, į kurių sudėtį įeina ir deguonis. Tai nesusiję nei su visuotiniu atšilimu, nei su išsiskyrusiais freonais. Tiesiog ten kažkas vyksta“, – teigia mokslininkas.
Venera tapo gerokai ryškesnė. Jupiteryje vyksta tokie stiprūs energetiniai pakitimai, kad susidarė net savotiškas jonizuotos radiacijos vamzdis tarp planetos ir vieno jos palydovų – „Io“. Magnetinio lauko stiprumas Jupiteryje išaugo du kartus, auga Urano ir Neptūno magnetinio lauko stiprumas, taigi ir šios planetos tampa vis ryškesnės.
Astrofizikai mano, kad veikiausiai kaip tik Urane ir Neptūne neseniai įvyko polių inversija.
„Žemėje vulkanų aktyvumas, palyginti su 1875-aisiais, sustiprėjo 500 procentų, o palyginti su 1973 metais – 400 procentų“, – teigia projekto „The Return of the Phoenix“ autorius Michaelis Mandeville'is.
Novosibirsko nacionalinės mokslų akademijos mokslininkų teigimų, visų šių daugybinių pokyčių paaiškinimas gali būti tik vienas: Saulės sistema pateko į kosminę zoną, kurioje energija, palyginti su ankstesniąja, gerokai stipresnė. Ar tai reiškia, kad turime ruoštis neišvengiamiems pokyčiams? O gal šie pokyčiai natūralūs ir įprasti, tik dabar, kitaip nei prieš kelis šimtus metų, turime galimybių juos fiksuoti? Tikimės, visai netrukus mokslininkai pateiks išsamesnių atsakymų į šiuos klausimus.
Parengė Laura MUREIKAITĖ
