Silicio slėnio milžinai yra linkę kurti tyros moralės verslininkų įvaizdį, rašo „Reuters“ apžvalgininkas Robas Coxas. 2004 metais „Google“ ryžosi žengti į vertybinių popierių biržą. Kaip tik tuomet kompanijos įkūrėjai Larry Page'as ir Sergey'us Brinas išplatino laišką, skirtą potencialiems investuotojams, kuris tapo šių dienų „Magna Carta“ atitikmeniu. Viešame pareiškime buvo teigiama, jog „Google“ yra ne paprasta korporacija, bet įmonė, kurios tikslas – paversti pasaulį geresne vieta gyventi.
Tokia įmonės pozicija buvo gražios Silicio slėnio kompanijų tradicijos tęsinys. Dešimtmečiu anksčiau nei „Google“ įžengė į finansų rinką, „Apple“ įkūrėjas Steve'as Jobsas pareiškė, kad jam esą ne tiek svarbu tapti turtingiausiu žmogumi kapinėse, kiek jausti palaimą vakare ir saldžiai miegoti žinant, kad per dieną pavyko sukurti kažką nuostabaus.
Silicio slėnio naujokai perėmė panašų viešųjų ryšių modelį, kuriame atsispindi itin teigiamas savo įmonės nuopelnų ir veiklos tikslų vertinimas. „Farmville“ įkūrėjas Markas Pincus prieš pradėdamas platinti „Zynga“ akcijas biržoje pareiškė: „Mes siekiame padėti pasauliui, nes atpalaiduojantys žaidimai leidžia lengviau nudirbti kasdienius darbus.“ Gražia tradicija pasekė ir Markas Zuckerbergas, kurio teigimu: „Mes nekuriame paslaugų tam, kad uždirbtumėme pinigus, mes uždirbame pinigus tam, kad galėtumėme sukurti geresnes paslaugas.“ Kaip ir daugelis kitų Silicio slėnio verslininkų M. Zuckerbergas kreipiasi į atsakingų vartotojų širdis ir bando juos nupirkti pažadu dirbti dėl kilnesnių tikslų nei pelno maksimizavimas.
Finansų krizė ir amoralūs finansų sektoriaus lyderių veiksmai sutepė viso verslo vardą, todėl pareiškimai skambantys iš Silicio slėnio atrodo itin patrauklūs. Vis dėlto viešas aukštos moralės deklaravimas nebūtinai atitinka tikrovę. Panašios viešųjų ryšių akcijos nuolat skamba ne tik versle, bet ir politikoje bei religijoje.
Vargu ar galima Silicio slėnio milijardierius pavadinti kapitalizmo šventaisiais, greičiau jau reikėtų juos tapatinti su praėjusių laikų magnatais. Daugelis Silicio slėnio vadovų vaikšto apsiavę šlepetes ir dėvi nutrintus džinsus, tačiau po šia išore slypi tokie pat nuožmūs verslo rykliai, kokie buvo XIX amžiaus industrinėje visuomenė. Skirtumas tik tas, kad to meto magnatai puošėsi griežto kirpimo kostiumais ir nešiojo juodas skrybėles. Silicio slėnio verslininkai, lygiai taip pat kaip ir jų protėviai bankininkai, geležinkelių, plieno ir naftos magnatai, pasikinkė technologijas tam, kad galėtų pasiekti aukštesnį efektyvumo lygį. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tiek šiandien, tiek ir prieš šimtą metų pelnas ir žala tebėra dalijami nesąžiningai. Visiškai neseniai „Apple“ užsitraukė JAV valdžios institucijų nemalonę. Pastarosios ėmė domėtis „Apple“ ir kai kurių leidyklų antikonkurencingais susitarimais, leidžiančiais dirbtinai padidinti elektroninių knygų kainą. Panašu, kad tokio pobūdžio monopolistiniai „Apple“ veiksmai būtų sulaukę ir pačio Johno Rockefellerio pagyrų.
„Antrosios industrinės revoliucijos metu ekonomika patyrė didžiules permainas, tuo metu maždaug 50 asmenų susišlavė milžiniškus turtus, o jų sėkmę lydėjo ženkliai augantis nedarbas ir pajamų nelygybė“, - sako Joe Londsdale, kuris 2003 metais pabaigė Lelando Stanfordo įsteigtą universitetą, pastarasis kaip tik ir buvo vienas iš 50 laimingųjų. Praėjusio amžiau magnatus visuomenė vadino plėšikaujančiais baronais, tačiau, anot J. Londsdale, šiandien analogišką destrukcinį vaidmenį atlieka informacinių technologijų kompanijoms vadovaujantys milijardieriai.
Kol kas vos keletas žmonių bando viešai kalbėti apie pavojų, kurį kelia pernelyg didelio savo moralės aukštinimo ir interneto galybės griaunamasis mišinys. Praėjusį mėnesį Davose už uždarų durų posėdžiaujantys įtakingiausi pasaulio asmenys išklausė „Cisco“ valdybos pirmininko Johno Chamberso ir investicijų bendrovės „Silver Lake“ įkūrėjo Glenno Hutchinso perspėjimą dėl galimo visuomenės nepasitenkinimo. Anot šių asmenų, technologijų nulemtas darbo vietų mažėjimas ir augantis nerimas dėl internetinio saugumo gali lemti didesnį IT sektoriaus reguliavimą ir neigiamą viešosios nuomonės reakciją.
Tiesą sakant Silicio slėnio vadovams tampa vis sunkiau įrodyti, kad jų verslas yra kuo nors geresnis nei tradicinių korporacijų veikla. Praskleidus paviršinį sluoksnį tampa aišku, kad šiame versle galioja tokios pat taisyklės kaip ir likusiame kapitalistiniame pasaulyje, o vieši pareiškimai tėra tik dūmų uždanga.
Išnaudojimas
Geriausias darbuotojų išnaudojimo pavyzdys, kuriuo pastaraisiais mėnesiais mėgavosi spauda, yra „Apple“. Ši kompanija perkėlė savo produktų surinkimo linijas į tokias pigesnės darbo jėgos valstybes kaip Kinija. „iPhone“, „iPad“ ir kiti „Apple“ produktai yra surenkami kitų kompanijų valdomose gamyklose. Perleisdama šį darbą Kinijoje veikiančiai „Foxconn“ kompanija sugebėjo sumažinti išlaidas ir ženkliai padidinti pelną. Savaime tokie veiksmai negali būti vertinami negatyviai. „Apple“ tikrai nėra pirmoji kompanija, kuri siekdama sumažinti išlaidas dalį gamybos perkėlė į trečiasias šalis. Vis dėlto perleisdama dalį savo produkcijos gamybos kitoms įmonėms kompanija, kuri proteguoja aukštas moralines vertybes, negali atsiriboti nuo savo verslo partnerių veiksmų.
Prieš dešimt metų „Nike“ teko skaudžiai pasimokyti iš panašios veiklos, kuomet visuomenė ėmė viešai diskutuoti apie darbo sąlygas ir vaikų išnaudojimą kompanijos partnerinėse įmonėse. Teoriškai „Apple“ renkasi partnerius taikydama tam tikrus kriterijus ir nuolatos audituoja jų veiklą, tokiu būdu siekiama sukurti skaidrumo įspūdį. Vis dėlto pastarieji įvykiai „Foxconn“ aiškiai pademonstravo, kad „Apple“ ėmėsi nepakankamų veiksmų. 230 tūkst. Kinijos piliečių darbo sąlygos sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio po neigiamo straipsnio pirmajame „New York Times“ puslapyje. Tik po viešo problemos eskalavimo „Apple“ ėmėsi ryžtingesnių žingsnių stiprinti tiekėjų priežiūrą.
Intelektinė nuosavybė
Kompanijoje taupymas ir pelno maksimizavimas gali neapsiriboti išlaidų mažinimu. Neretai informacinių technologijų kompanijos pradeda žvalgytis į intelektinės nuosavybės teikiamą naudą ir užmerkia akis prieš šio turto apsaugos pažeidimus. Nuolatiniai intelektinės nuosavybės pažeidimai internetinėje erdvėje paskatino diskusijas dėl tokių teisės aktų kaip SOPA, PIPA ar ACTA priėmimo.
Pasigirdo balsų, tvirtinančių, kad šie teisės aktai suvaržys interneto laisvę ir pažeis asmenų teisę į privatumą. Abi pusės pateikė įtikinančių argumentų, tačiau didžiausią poveikį politikams padarė interneto kompanijų sprendimas protestuoti vienai dienai išjungiant savo paslaugų teikimą. Netrukus po šio veiksmo politikai kuriam laikui atsisakė planų sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą. Reikia pripažinti, kad didžiosios Silicio kompanijos tiesiogiai nepasisakė prieš minėtus teisės aktus ir neprisidėjo prie protesto akcijos, tačiau garsiai jos niekada nepritarė naujoms intelektinės nuosavybės gynybos priemonėms. „Google“ puikiai supranta, kad intelektinės nuosavybės prieinamumas didina jos pelną, tačiau negali tiesiogiai pritarti svetimo turto vagystėms, todėl belieka solidarizuotis bent jau tylint.
Privatumas
Kur kas didesnio pasipriešinimo iš Silicio slėnio sulaukia tie, kurie prabyla apie privatumo problemas. IT versle kompanijos stengiasi plėsti privačios informacijos išviešinimo ribas bei nutrinti ribą tarp to kas vieša ir privatu. Mažyčiai privatumo politikos pakeitimai socialiniuose tinkluose ar mobiliosios programėlės saugumo nustatymai gali lemti prieigą prie gausybės informacijos, o pastaroji šiais laikai yra itin brangus produktas.
Panašu, kad valdžios pareigūnai nespėja teisės aktų pritaikyti sparčiai besivystančių technologijų atžvilgiu, todėl kiekviena nauja Silicio slėnio kompanija išbando leistinas privatumo apsaugos ribas.
„Facebook“ privatumo politikos pokyčiai yra nuolatos aptarinėjami spaudoje ir internetinėje erdvėje. Kompanijos, kuriančios įvairią programinę įrangą nevengia pasisavinti privačių duomenų be vartotojo sutikimo.
Valdžios institucijos pamažu pradeda suprasti, kad Silicio slėnio pareiškimai skiriasi nuo jų darbų. IT kompanijos nėra vertos didesnio pasitikėjimo nei kituose sektoriuose veikiantis verslas, todėl visoms įmonėms turi būti taikomi vienodi standartai, o visuomenė turėtų kritiškiau vertinti charizmatiškų Silicio slėnio milijardierių pareiškimus.
