Lietuvoje viešėjusi antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia pasaulyje orangutanų tyrinėtoja profesorė Birutė Galdikas interviu „Balsas.lt" prisipažino buvusi laimingesnė prieš 40 metų, kai pirmą kartą atvyko į Borneo tyrinėti ir globoti orangutanų.
– Ponia profesore, šiemet sukanka lygiai 40 metų, kai pirmą kartą atvykote į Borneo salą, kurioje gyvenate ir po šiai dienai. Kaip pasikeitė žmonių ir laukinės gamtos pasaulis per šiuos dešimtmečius, kokios, Jūsų akimis, buvo svarbiausios permainos?
– Didžiausia problema – atogrąžų miškų naikinimas. Tai pats didžiausias Borneo vykstantis pasikeitimas. Kai atvykau į Borneo prieš 40 metų, čia driekėsi milžiniški atogrąžų miškai. Tose vietose, kur gyvenome, jie užėmė beveik 90 proc. visos teritorijos. Jie buvo ištisi, vešlūs, dideli. Tačiau per 40 metų vaizdas labai pasikeitė. Maždaug prieš dešimtmetį dėl ūkinės veiklos vykusį atogrąžų miškų kirtimą ėmė spartinti medienos gavybos įmonės ir palmių aliejaus plantacijos. Tai atvedė į beveik visišką atogrąžų miškų iškirtimą. Žinoma, tai turėjo pasekmių laukinei gamtai, orangutanams ir žmonėms. Vietiniai gyventojai dabar priversti keisti įprastinį gyvenimo būdą, dirbti plantacijose kaip samdomi darbininkai, o anksčiau galėjo verstis kaip nepriklausomi ūkininkai.
Kita Borneo labai pakeitusi permaina – sukurta moderni transporto ir komunikacijų sistema. Prieš 40 metų čia buvo labai sunku su kuo nors susisiekti, palaikyti ryšį, keliauti tarp Indonezijos Borneo kaimų, miestelių ir miestų. Centrinėje Borneo dalyje nebuvo telefonų, mažai kur buvo įvesta elektra, beveik nebuvo kelių, lėktuvų. Lėktuvas į Pangkalan Buną skrisdavo vos 1 kartą per savaitę. Jei nespėdavai į jį, turėdavai savaitę laukti kito.
Dabar keliai nutiesti, iš Pangkalan Buno galima atvykti autobusu. Dabar tai visiškas kitas pasaulis nei prieš 40 metų.
– Jei leisite, asmeninis klausimas: kada buvote laimingesnė – ar tada, prieš 40 metų, ar dabar?
– Žinoma, nepalyginamai geriau buvo prieš 40 metų, nes orangutanų populiacijos buvo gausios, dabar jau daug jų išnyko, pasikeitė vietinių žmonių gyvenimas. Kai skrendi virš Borneo, matai visus tuos pokyčius: keliai, plantacijos, dabar tai visai kita vieta. Prieš 40 metų Borneo buvo vienas iš kelių belikusių nepaliestų gamtos kampelių šioje planetoje. Dabar viskas kitaip. Žinoma, palyginus su Lietuva, tai dar labai laukinė gamta, tačiau su tuo, kas buvo, nepalyginsi.
– Prieš mėnesį Los Andžele dalyvavote IMAX standarto 3D vaizdo dokumentinio filmo „Born to be Wild", pasakojančio apie Jūsų ir Jūsų kolegės Kenijoje Dame Daphne M. Sheldrick mokslinę ir gamtosauginę veiklą, premjeroje. Kaip šį filmą sutiko žiūrovai, kokie buvo Jūsų įspūdžiai?
– Filmas žiūrovams labai patiko, kino kritikų atsiliepimai taip pat buvo puikūs, 98 proc. atsiliepimų internete buvo teigiami. Šis filmas rodomas labai sėkmingai, nors jį galima pamatyti tik IMAX kino teatruose, bet žiūrovų labai daug. Manoma, kad tai gali būti pirmasis toks sėkmingas IMAX dokumentinis filmas per visą jų istoriją. Buvo žmonių, kurie žiūrėjo jį po 2 - 3 kartus. Žinau, kad žiūrovai ir kritikai jį priėmė labai palankiai.
– Kaip jis buvo kuriamas? Ar filmavimo darbai neišgąsdino Borneo orangutanų?
– Ne, visiškai ne. Mus lanko daug turistų, mūsų orangutanai pripratę prie žmonių, o filmo kūrėjai buvo labai diskretiški. Turėjo aiškų sumanymą, kaip ir ką norėjo daryti. Filmo prodiuseris ir scenarijaus autorius Drew Fellmanas – išskirtinis žmogus, labai myli gamtą. Prieš 17 metų jis buvo atvykęs į Borneo kaip keliautojas, sakė sieksiąs padaryti ką nors gero orangutanams. Po to baigė studijas, įgijo žurnalistikos laipsnį, ėmė dirbti pramogų versle, o kai atėjo metas, pasiūlė prodiusuoti dokumentinį filmą apie Borneo orangutanų reabilitacijos programą, kurią įkūriau ir vykdau. IMAX sutiko, ir filmo pagrindu tapo pasakojimas apie našlaičiais likusių Borneo orangutanų ir drambliukų Kenijoje grąžinimą į laukinę gamtą.
– Ponia profesore, viename interviu sakėte, kad Jus iki šiol stebina nepaprasta ramybė orangutanų akyse. Galbūt jose galima įžvelgti ir prarastojo laukinės gamtos rojaus, apie kurį rašėte savo knygoje „Atsiminimai apie rojų: mano metai Borneo saloje su orangutangais“, atšvaitų?
– Orangutanai minta atogrąžų miškų vaisiais, jie gyvena atsiskyrę, visą dieną praleidžia miškuose ėsdami saldžius vaisius. Manau, kad tokio pobūdžio adaptacija lėmė tai, kad jie ypatingai ramūs, švelnūs ir malonaus būdo gyvūnai.
– Dažnai pabrėžiama, kad esate ko gero vienintelė mokslininkė, tiek metų paskyrusi vienos gyvūnų rūšies tyrinėjimams. Ar yra dalykų, kurių dar nežinote apie Borneo orangutanus?
– O, apie orangutanus dar daug ko nežinome! Pavyzdžiui, kaip jie gyvena laisvėje, kokius atstumus gali įveikti keliaudami, kokie gyvenimo trukmės skirtumai tarp skirtingų populiacijų atstovų, kiek skirtingose populiacijose būna jauniklių. Mes žinome tik bendruosius Borneo orangutanų ypatumus.
– Kokie jūsų įspūdžiai iš šios kelionės po Lietuvą? Kaip sekasi bendradarbiauti su kolegomis mūsų šalyje, gal kas planuoja atvykti stažuotis pas Jus į Borneo?
– Džiaugiuosi galėjusi susitikti su akademinės visuomenės atstovais, ypač su kolege daktare Vida Mildažiene (prof. V. Mildažienė – VDU Kauno botanikos sodo direktorė – red.), kuri manimi labi rūpinosi ir asmenine, ir akademine prasme. Tikiuosi glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais, džiaugiuosi bendradarbiavimu su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu. Labai malonu, kad B. Galdikas fondą Lietuvoje remia Ūkio bankas: be jo paramos nebūčiau turėjusi galimybės atvykti į Lietuvą.
– Dėkoju už pokalbį.
