Milijonus tonų anglies dvideginio kasdien sugeriančių vandenynų vanduo rūgštėja ir dėl to gali sutrikti mitybos grandinė.
Pasaulio vandenynas kasdien sugeria apie 6,3 mln. tonų anglies dvideginio, per metus – 9 mlrd. tonų. Europos mokslininkai nustatė, kad vandenynai per pastaruosius 250 metų sugėrė maždaug trečdalį dėl žmogaus veiklos į aplinką išmesto anglies dvideginio.
„Atrodytų, nieko blogo, vandenynai sugeria anglies dvideginį, vadinasi, jo mažiau lieka atmosferoje, taigi klimato kaita vyksta lėčiau. Pernelyg džiaugtis neturėtume“, – sakė Paryžiaus šeštojo universiteto profesorius Jeanas-Pierreas Gattuso tarptautinėje okeanografijos konferencijoje Barselonoje.
Tyrimus į Šiaurę nuo Europos Arkties vandenyne esančiame Svalbardo salyne, kurio didžiausia ir vienintelė gyvenama sala yra Špicbergenas, atlikę mokslininkai prognozuoja, kad per dešimtmetį vanduo Arkties jūrose gali tapti toks rūgštus, kad pradės irti midijų ir kitų moliuskų kriauklės, o tai ateityje stipriai gali sutrikdyti maisto grandinę. Iki šio amžiaus pabaigos visas Arkties vandenynas bus toks rūgštus, kad darys įtaką irimo procesams.
Pasak prancūzų mokslininko, situacija kelia nerimą. Jau anksčiau buvo žinoma, kad, jūrų vandeniui vis rūgštėjant, artėja prastos dienos vėžiagyviams, turintiems kiautą, moliuskams. Jiems užduotis užsiauginti „namelį“, kuris juos saugo, tampa vis sudėtingesne, tai ilgiau trunka. „Bet dabar mes suvokiame, kad situacija yra kur kas blogesnė, nei manėme. Vanduo taps toks rūgštus, kad ardys jau gyvenančių vėžiagyvių kiautus“, – sakė J. P. Gattuso.
Mokslininkas aiškino, kad tokie pokyčiai sukeltų grandininę reakciją – iškilus pavojui moliuskams, grėsmė kiltų ir Šiaurės Atlanto bei Arkties vandenyse gyvenančioms lašišoms, kurios jais minta.
„Anglies dvideginis ištirpęs virsta anglies rūgtimi, todėl vanduo rūgštėja. Ši problema yra aktualesnė Arktyje nei tropikuose, nes anglies dvideginis geriau tirpsta šaltame vandenyje nei šiltame“, – aiškino J. P. Gattuso.
Mokslininkai nustatė, kad, anglies dvideginio emisijoms augant tokiu greičiu kaip dabar, 10 proc. Arkties vandens taps tokiu rūgščiu, kad galėtų sukelti koroziją dar iki 2018 metų, 50 proc. – iki 2050 metų, 100 proc. – iki 2100 metų.
„Anglies dvideginio kiekio padidėjimas ir to lemtas vandens rūgštėjimas yra problemos esmė. Maždaug pusę mūsų pagaminto anglies dvideginio sugeria planktonas. Šie neįtikėtina įvairove pasižymintys smulkūs organizmai ir yra mūsų klimato variklis. Naudodami fotosintezę jie pagamina daugiau deguonies nei miškai“, – teigė prancūzų mokslininkas Colombanas de Vargas, dalyvaujantis trejų metų ekspedicijoje „Tara Oceans“.
Jo kolega jūrų biologas Chrisas Bowleris aiškino, kad įvairiausių mikroorganizmų knibždėte knibžda jūrose ir vandenynuose. Viename jūros litre yra nuo 1 mlrd. iki 10 mlrd. vienaląsčių organizmų, vadinamų prokariotais, nuo 10 mlrd. iki 100 mlrd. virusų ir daugybė sudėtingų mikroskopinių būtybių, priskiriamų zooplanktonui.
„Žmonės galvoja, kad brisdami į jūrą jie brenda į vandenį. Tiesą sakant, jie maudosi planktono sriuboje“, – pusiau rimtai sakė Ch. Bowleris.
Mokslininkai teigia, kad apie tai, kas dedasi vandenynuose, žinome nedaug, iš visų gyvybės formų, egzistuojančių pasaulio vandenyne, tik 1 proc. yra tinkamai identifikuotas ir ištirtas. Net ir žemėlapius išsamesnius turime Mėnulio, o ne vandenynų dugno.
Grupė mokslininkų – okeanografai, ekologai, biologai, fizikai, – pasišovę įminti ar bent jau priartėti prie jūrų gelmėse slypinčios klimato šerdies paslapties, šiuo metu moderniausios įrangos „prifarširuotu“ buriniu laivu „Tara“ keliauja aplink pasaulį. Jų projektas truks trejus metus, per tą laiką jie įveiks 150 tūkst. kilometrų.
Šio laivo įgulą sudaro keturiolika narių - laivo komanda, mokslininkai ir žurnalistai. Jame kasdien atliekama maždaug 20 skirtingų mokslinių eksperimentų. Iš viso projekte dalyvauja per 100 mokslininkų, atstovaujančių 12 skirtingų disciplinų. Surinkti duomenys apdorojami daugiau nei 50 laboratorijų penkiolikoje šalių.
„Norime suprasti, kokie virusai, bakterijos, žuvų lervos, pirmuonys, kokioje jūrų aplinkoje kartu gyvena. Vandenynas yra atviras, taigi galima manyti, kad visur yra visų organizmų. Akivaizdu, kad taip nėra, kai konkretus organizmas patenka į jam nepalankią aplinką, jis miršta“, – teigė Ericas Karsentis, vokiečių mokslininkas, vienas iš projekto „Tara Oceans“ vadovų.
Pasak jo, remiantis genetine ir morfologine per kelionę surinktų pavyzdžių analize, ketinama sukurti kompleksinį modelį, kuris leis sieti ekosistemų evoliuciją su klimato kaita. Mokslininkai taip pat nagrinės populiacijų ir bendruomenių dinamikos priklausomybę nuo fizikinės ir cheminės aplinkos.
„Taip mes sužinosime daugiau apie tai, kaip ekosistemos keičiasi ir prisitaiko reaguodamos į klimato kaitą. Mes, tikimės, galėsime prognozuoti, kaip jūrų ekosistemos veiks klimatą gaminant mažiau arba daugiau deguonies, absorbuojant daugiau ar mažiau anglies dvideginio“, – sakė E. Karsentis.
Ši „Taros“ ekspedicija jau yra septintoji. Ankstesnėje darbavosi mokslininkai, jūreiviai ir žurnalistai, taip pat dalyvavo du Jakutijos laikų veislės šunys - devynerių metų Zagrėjus ir vos dviejų mėnesių Tiksi. Pagrindinis šunų darbas buvo pranešti apie artėjantį šių sniegynų tikrąjį šeimininką – baltąjį lokį.
Speigo surakintame laive „tarnautais“ pakrikštyti komandos nariai praleido ir visą poliarinę žiemą. Jos metu mokslininkai kasnakt, nes diena ten maždaug pusmetį taip ir neišaušo, spaudžiant stingdančiam šalčiui, ėjo laukan atlikti eksperimentų, dalinosi buities rūpesčiais ir džiaugsmais. Arkties sniegynuose įstrigusiame laive skambėjo dainos, buvo grojama gitara.
„Taros“ ekspedicijos gimė iš stipraus noro išlaikyti tikėjimą ateitimi. Kai mes pradėjome 2003 metais, mūsų siekiai atrodė kraštutiniai. Laimei, mums pavyko. Šio laivo misija – tapti pasaulio piliečių ambasadoriumi ir grąžinti poreikį ieškoti atsakymo į klausimą, kuris kyla kiekvienam mūsų: kokią ateitį mes kuriame savo vaikams?“, – teigė „Tara Oceans“ koordinatorius Etienne`as Bourgois.
