Vargu ar kam nors yra tekę girdėti, jog pirmykštis žmogus galėjo būti tikras rafinuoto ir galantiško elgesio įsikūnijimas. Tačiau kad mūsų protėviai buvo tikri storžieviai, įrodymų taip pat buvo stokojama. Neseniai mokslininkams pavyko tokių įrodymų surasti.
Pasirodo, urviniai žmonės iš tiesų buvo žiaurūs ir konkuruoti linkę kietakakčiai. Tokių išvadų buvo prieita lyginant rastų skeletų bevardžio piršto ir smiliaus ilgio skirtumus, liudijančius apie didesnį ar mažesnį testosterono kiekį.
Suakmenėjusių liekanų analizė leidžia manyti, kad mūsų sentėvių organizmuose, lyginant su šiuolaikiniu žmogumi, tekėjo kur kas sraunesnės vyriško hormono testosterono „upės“. Tai reiškia, kad pirmykštis žmogus buvo gerokai agresyvesnis ir propagavo seksualiai palaidesnį gyvenimo būdą, o bėgant dešimtims tūkstančių metų, žmonijos rasė tapo kur kas civilizuotesnė ir santūresnė.
Didžiosios Britanijos ir Kanados mokslininkai galimą testosterono lygį išnykusių žmogbeždžionių ir pirmykščių žmonių organizmuose nustatė pagal rastų jų suakmenėjusių liekanų pirštų ilgį. Ankstesnėse studijose buvo nustatyta, kad didesni testosterono kiekiai žmones ir žmogbeždžiones verčia elgtis socialiai ir seksualiai agresyviau.
Įdomu yra tai, kad testosterono kiekis tam tikrus embriono fiziologinius ypatumus nulemia dar motinos įsčiose. Pavyzdžiui, didesnį testosterono kiekį turinčių berniukų bevardžiai pirštai būna ilgesni už smilius. Mažiau testosterono turinčių suaugusių vyrų bevardžių pirštų ir smilių ilgis yra vienodas.
Remiantis pirštų ilgio skirtumų kriterijumi, testosterono lygis buvo įvertintas ir pirmykščių vyrų organizmuose. Mokslininkai išvedė smiliaus ir bevardžio piršto ilgių skirtumo koeficientą. Į tyrimo imtį pakliuvo įvairiais laikotarpiais gyvenusių hominidų liekanos – jų tarpe ir keturių neandertaliečių bei vieno prieš 70 tūkst. metų gyvenusio modernaus žmogaus (Homo sapiens) iškasenos. Mokslininkai analizavo ir prieš 3 mln. metų gyvenusio australopiteko (Australopithecus afarensis) bei prieš 4,4 mln. metų Žemės paviršiumi vaikščiojusio ardifiteko (Ardipithecus ramidus) pirštų ilgio skirtumus.
Duomenų analizė atskleidė, kad neandertaliečiai ir ankstesnių rasių hominidai testosterono savo organizmuose turėjo daugiau nei šiuolaikiniai žmonės. Taip pat buvo nustatyta, kad dviem kojomis jau vaikščioję australopitekai galėjo būti monogamiški (t.y., tarpusavio santykiuose vadovavęsi vienpatystės principu).
Tiesa, ardifitekai buvo kur kas socialiai ir lytiškai agresyvesni – tikėtina, jog jų elgesys buvo artimas dabartinių didžiųjų žmogbeždžionių elgesiui.
„Manoma, kad vyrų lytinis hormonas androgenas nėštumo periodu embriono genus paveikdavo taip, kad tai atsispindėdavo gimusio kūdikio pirštuose, pėdose ir dauginimosi organuose, – teigia Liverpulio universiteto daktarė Emma Nelson. – Mes įsitikinome, kad agresyvesnių primatų smiliai buvo trumpesni už bevardžius pirštus, o monogamiškose rūšyse smilių ir bevardžių pirštų ilgiai skyrėsi nežymiai. Ir nors suakmenėjusių liekanų mes turime nedaug ir mums reikėtų platesnės tyrimo imties, šis metodas gali tapti nauja puikia priemone suprasti, kaip evoliucionavo socialus elgesys.“
Saulius Žukauskas
