1982 metų spalio 1 dieną kompanija „Sony“ pradėjo prekiauti pirmaisiais komerciniais kompaktinių diskų (CD) grotuvais. Gaminio CDP-101 atsiradimas žymėjo naujos nešiojamų ir stacionarių muzikos atkūrimo įrenginių eros pradžią.
Tuo metu kasetės buvo populiariausia muzikos saugojimo laikmena - šiuos plastikinius stačiakampius su magnetine juosta buvo lengva įrašyti, jų buvo įvairiausių talpų, o jų pagrindu veikiantys atkūrimo įrenginiai buvo palyginti nedidelių gabaritų. Tie muzikos mėgėjai, kuriems gabaritai nėra svarbūs, dar ir šiandien gali įsigyti vinilinių fonografinių plokštelių grotuvus, tačiau apie šią technologiją plačiau nesiplėsime. Bet kuriuo atveju, tada prasidėjo magnetinių kasečių eros pabaiga.
Pirmasis kompaktinių diskų grotuvas CDP-101.
Ši technologija turėjo aibę trūkumų. Juostos lengvai susidėvėdavo jas dažnai naudojant, jos buvo linkę susiraizgyti, o įrašų tikslumas buvo prastas. Aštuntojo dešimtmečio viduryje elektronikos gigantė „Sony“ intensyviai ieškojo būdų kasetes pakeistų kuo nors kitu, leidžiančiu įrašyti skaitmeninę aukštos kokybės muziką. Šio motyvo vedina kompanija jau 1978 metais pademonstravo pirmąjį optinį skaitmeninį audio diską. Šioje naujoviškoje laikmenoje buvo galima saugoti 2,5 valandos trukmės muzikos įrašų, juos koduojant 16 bitų tiesine raiška ir panaudojant kryžminį klaidų koregavimo algoritmą (angl. cross-interleaved error-correction code). Šį optinio disko prototipą „Sony“ panaudojo kaip šabloną ateities gaminiams ir prabėgus ketveriems metais išleido pirmą komercinį kompaktinių diskų grotuvą.
CDP-101 nebuvo nei pigus, nei „gracingas“. Įsigydami vieną 14 x 5 x 12,5 colių dydžio grotuvą pirmieji pirkėjai turėjo atsisveikinti su maždaug 2200 dolerių suma (vertinant šiandienos pinigų verte). Blogiausia buvo tai, kad tiesiog nebuvo ko juo klausytis – šiuo formatu tebuvo išleista vos 113 skirtingų albumų. Patys kompaktiniai diskai taip pat buvo nepigūs – vienas albumas kainavo nuo 33 iki 45 dolerių (taip pat vertinant šių laikų pinigais). Tačiau tai naujovių mėgėjų neatbaidė. Klasikinės muzikos snobai bei rimti audiofilai pakvaišo dėl kartu su kompaktiniu disku atkeliavusios geresnės įrašų kokybės. Mocartas ir Bethovenas buvo vieni pirmųjų kompozitorių, kurių muzika buvo perkelta į CD, o galimybė sutalpinti Bethoveno devintąją simfoniją viename diske iš dalies nulėmė CD populiarumą. Kai kurie klasikinės muzikos fanai skundėsi dėl „metalinio“ skambesio arba pernelyg didelio atskirų garsų aiškumo, tačiau laikui bėgant ši problema išsisprendė, garso inžinieriams išmokus optimizuoti naujoje terpėje saugomo garso kokybę.
Iki 1982 metų pabaigos „Sony“ pardavė apie 20 000 CDP-101 vienetų. Mažiau nei po metų skaitmeninės muzikos rinka pradėjo smarkiai plėstis. Kompanija „CBS Records“ vien tik 1983 metų kovą pristatė 16 naujų albumų CD formatu. 1985 metais grupės „Dire Straits“ albumas „Brothers in arms“ tapo pirmuoju milijoniniu tiražu parduotu kompaktiniu disku. 1988 metais buvo pagaminta daugiau nei 400 milijonų diskų, o visame pasaulyje jau veikė apie 50 šių laikmenų gamyklų. Kompaktiniai diskai buvo laikomi tiek kasečių, tiek vinilinių plokštelių įpėdiniais. Jie taip pat paklojo dvejetainius „pamatus“ beveik visų formų skaitmeniniams įrašams, kuriuos mes naudojame šiandien. Viskas, pradedant tiek CD– ROM informacijos saugojimo laikmenomis, baigiant „Blu-ray“ diskais, USB atmintinėmis ir MP3 muzikos saugojimo formatu (kuris savo ruožtu „palaidojo“ ir pačius kompaktinius diskus) savo šaknimis siejasi su CDP-101 sėkme.
Evaldas Greičiūnas
