1. Sukurti visiškai naują pramonės šaką
Atrodytų, kas jau kas, bet mokslininkas su lažybomis susijęs mažiausiai. Bet, vis dėlto, paaiškėja, kad žmonės, kuriems mes patikime išradinėti vaistus, leisti palydovus ir naudoti lazerius, lengvai leidžiasi gvildenti tokius klausimus, kuriems jų „blauzdos per skystos“.
1959 metais fizikas Richardas Feynmanas prognozavo kolegoms nuostabią ateitį – kad mokslininkai išmoks sumažinti kompiuterius, medicininius prietaisus ir visokius kitokius daiktus iki ciliarinės erkės dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu kompiuteriai buvo namo dydžio, šis pareiškimas klausytojams pasirodė pernelyg drąsus, jeigu ne absurdiškas.
Tada R. Feynmanas nusprendė mesti mokslo pirštinę ir paskelbė, kad yra pasirengęs išmokėti aštuonių tūkstančių tuometinių dolerių premiją tam, kas sugebės sumeistrauti veikiantį variklį, kurio kiekvieno šono ilgis bus ne didesnis kaip 0,04 cm. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai prilygsta maždaug druskos kristaliukui.
Kokį pusmetį tokiu pasiūlymu niekas nesusigundė, bet vėliau atsirado žmogus, vardu Billas McLellanas, kuris, naudodamasis sudėtingais moksliniais įrenginiais, susidedančiais iš pinceto ir dantų krapštukų, vis dėlto sukūrė R. Feynmano aprašytą variklį. Šis mechanizmas išvystė 2000 apsukų per minutę, svėrė 250 mikrogramų (mikrogramas yra viena milijoninė gramo dalis), buvo mažesnis už segtuko galvutę ir jį sudarė 13 detalių.
R. Feynmanas išmokėjo žadėtąją premiją bet, vis dėlto, liko ne visiškai patenkintas rezultatu. Dalykas tas, kad jis dėjo viltis, jog mažyčio varikliuko atsiradimas leis padaryti didelį šuolį technologijų srityje, tačiau stebukladaris išradėjas, kaip paaiškėjo, panaudojo viso labo tik radijo mėgėjo ir puikius smulkiosios motorikos įgūdžius.
Tačiau, kaip pasirodė, R. Feynmanas nusiminė per anksti. Po šios istorijos nesuskaičiuojama daugybė tikrų mokslininkų ėmėsi darbo: jie patys mėgino kurti įvairias miniatiūrines konstrukcijas, o 1980 metais, kada Ericas Drexleris supažindino su savo nanotechnologijos koncepcija, jis pavadino R. Feynmaną savo įkvėpėju.
Laboratorija. AFP/Scanpix nuotr.
2 ir 3. Parašyti knygą, kuri taps garsi visame pasaulyje
Kaip yra žinoma, kai kurios visame pasaulyje žinomos knygos buvo rašomos anaiptol ne tam, kad pasauliui būtų paskelbta kokia nors svarbi idėja, o iš pačių banaliausių paskatų. Reikėjo kažką valgyti ir kažkuo maitinti šeimą. Štai ir viskas.
Bet kai kada šedevrai dienos šviesą išvysdavo dėl visiškai netikėtų priežasčių – pavyzdžiui, tiesiog dėl to, kad kažkas susilažino, jog tai padaryti neįmanoma.
Kaip pavyzdį galima paimti rašytojo Theodoro Geiselio istoriją. Jis išgarsėjo, pasirašinėdamas Daktaro Sjuzo pseudonimu. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje jo arsenale jau buvo keletas jaudinančių vaikiškų knygučių. O 1960 metais jis susilažino su leidėju Bennettu Cerfu : ar įmanoma parašyti vertingą knygą, panaudojant viso labo tik 50 skirtingų žodžių. B. Cerfas pastatė 50 „baksų“ už tai, kad šiai užduočiai atlikti Daktarui Sjuzui blauzdos per skystos.
Pastarasis iššūkį priėmė ir tuojau pat sulipdė vieną neilgą istoriją. Taip atsirado knygelė, kurią vaikystėje skaitė visi, kam anglų kalba gimtoji. Ji vadinasi „Žali kiaušiniai su kumpiu“. Knygelėje kažkoks akilandus Semas visaip įkalbinėja savo bevardį bičiulį pasivaišinti abejotinos išvaizdos patiekalu. Tas bando išsisukti, bet nesėkmingai.
2001 metais ši knyga užėmė ketvirtąją vietą tarp labiausiai parduodamų vaikiškų knygų per visą istoriją!
Jeigu jūs manote, kad tokia istorija galėjo atsitikti tik su vaikų rašytoju, tai štai jums dar vienas pavyzdys – Ernestas Hemingvėjus. Kartą rašytojas užėjo į barą išlenkti burnelę ir sutiko ten vieną pažįstamą, kuris mėgo dėl visko lažintis. Jis pasiūlė lažintis iš 10 dolerių, kad E. Hemingvėjus nesugebės parašyti istorijos, susidedančios tik iš šešių žodžių.
E. Hemingvėjus paėmė servetėlę ir užrašė:
«For sale: Baby shoes, never worn». („Parduodama: vaikiški bateliai, nenešioti“).
Iki šiol šis kūrinys įkvepia daugybę sekėjų.
E. Hemingvėjus, 1954 m.
4. Uždirbti didelius pinigus iš filmo, su kuriuo jūs visiškai nesusiję
„Žvaigždžių karai“ praktiškai buvo kuriami greitomis. Daugelis George'o Lucaso idėjų (kai kada tiesiog beprotiškų) taip ir liko neįgyvendintos. Vienas iš jo draugų – Stevenas Spielbergas prisiminė, kaip „Žvaigždžių karų“ kūrėjas dažnai skųsdavosi, kad jo kūrinys gaunasi padrikas, sujauktas ir visai ne toks, kokį jis matė iš pradžių.
Vieną kartą D. Lucasas atėjo į filmavimo aikštelę, kur S. Spielbergas suko savo filmą „Trečio tipo artimi susidūrimai“ („Close Encounters of the Third Kind") liko be galo sužavėtas, o paskui vėl ėmė sielotis dėl to, kad jo „Karai“ gaunasi niekam tikę, ir neatsipirks net įdėtos į filmą lėšos.
Galų gale buvo nuspręsta susilažinti: jeigu filmams pasirodžius ekranuose D. Lucaso „Karai“ bus pelningesni už S. Spielbergo „Susidūrimus“, tai 2,5 procento visų gautų pajamų atiteks pastarajam. Ir atvirkščiai – jeigu pelningesni bus „Susidūrimai“, tai lygiai tokia pati dalis bus atseikėta D. Lucasui. Rezultatas buvo toks: S. Spielbergo filmas uždirbo 337 milijonus dolerių – labai neblogai. Jeigu šio pelno nelyginsime su „Žvaigždžių karais“, kurie uždirbo 65 kartus daugiau.
Apskritai imant, S. Spielbergas vis dar gauna įstatymiškai jam priklausančius procentus.
Stevenas Spielbergas (Reuters/Mario Anzuoni nuotr.)
5. Parašyti vieną iš svarbiausių mokslinių darbų mokslo istorijoje
Tai atsitiko1683 metais. Toks Christopheris Wrenas šnekučiavosi su vienu astronomu apie tai, kodėl planetos sukasi keista elipsės trajektorija, o ne taisyklingo apskritimo. Pašnekesys baigėsi tuo, kad Ch. Wrenas pastatė 40 šilingų (keletas šimtų dolerių, pavertus šiuolaikiniais pinigais), kad per du mėnesius niekas neras atsakymo į šį klausimą.
Apie šias lažybas sužinojo Izaokas Niutonas. Nežinia, ar jam labai reikėjo tų 40 šilingų, ar tiesiog iš mokslinio smalsumo, bet I. Niutonas ėmė plūktis su šiuo uždaviniu, ir, galų gale, jį išsprendė. Tiesa, šiam tikslui jam prireikė ne numatytų dviejų mėnesių, o kelerių metų, tad pinigų jis taip ir neregėjo.
Užtat iš šių lažybų gimė solidus veikalas, pavadintas „Gamtos filosofijos matematiniai principai“. Jame suformuluotas visuotinės traukos dėsnis ir trys Niutono dėsniai, padėję klasikinės mechanikos pagrindus.
Taip ir išėjo, kad iš paprasčiausių lažybų gimė vienas reikšmingiausių mokslinių darbų per visą mokslo egzistavimo istoriją.
I. Newtono rankraščio fragmentas (nuotr. Organizatorių)
