Svarbu pažinti ir žinoti savojo miško gyventojus, nes tarp jų gali būti retų, nykstančių ir dėl to įtrauktų į Raudonąją gamtos knygą rūšių. O jas, kaip žinia, mums visiems privalu saugoti, nes jų išnykimas silpnina visų žemės gyvybės formų, taigi, ir mūsų pačių, gyvybingumą bei išlikimo galimybes. Labai dažnai į tai nekreipiame jokio dėmesio ir net nesusimąstome. O reikėtų.
Skėtinės ir specializuotos rūšys
Kiekvienos miško
valdos gamtinė vertė pirmiausia nustatoma, pasitelkiant skėtines ar specializuotas rūšis. Dažnai skėtinės rūšys yra lengvai apibūdinamos. Jos visada pasižymi tuo, kad jų gyvenamojoje aplinkoje yra kitų vertingų organizmų. Aptikęs skėtinę rūšį iškart žinai, kad aplinkoje gali būti keletas kitų svarbių, tačiau sunkiai apibūdinamų rūšių. Lygiai kaip ir pakanka sukurti sąlygas išlikti skėtinei rūšiai ir bus išsaugotos kitos rūšys.Specializuotos rūšys – tai tokios rūšys, kurios turi ypač specifinius poreikius gyvenamajai aplinkai. Inventorizuojant miško valdas ar darant kertinių miško buveinių projektus, tokiomis rūšimis laikomos tik tos, kurioms išlikti būtinas ilgai ūkinės veiklos nematęs medynas. Kai kurios specializuotos rūšys tuo pačiu gali būti ir skėtinės. Čia apžvelgsime penkias ypač vertingas ir saugotinas mūsų miškuose gyvenančias rūšis.
Didžioji miegapelė
Lietuvos gamtos fondo simbolis – didžioji miegapelė mūsų šalyje - skėtinė rūšis. Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių. Jos kūno ilgis siekia 13–18 cm, uodegos – 12–15 cm. Kailiukas pilkas su rusvu atspalviu. Kūno apačia šviesi. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Dėl ilgos pūkuotos uodegos miegapelė truputį primena mažą voveraitę. Tai naktinis medžiuose gyvenantis žinduolis, prisitaikęs matyti prieblandoje ir vikriai laipioti šakomis, įmingantis daugiau nei pusei metų žiemos miegu ir galintis gyventi 7–8 metus.
Didžioji miegapelė Lietuvoje yra ties šiaurine savo paplitimo riba ir dėl to ji reta bei reikli gyvenamajai aplinkai. Ji gyvena tik visaverčiuose lapuočių ar mišriuose miškuose, kuriuose gausu senų, drevėtų lapuočių. Nors pamatyti šį gyvūną gana sunku, tačiau galima aptikti miegapelės veiklos pėdsakų – būdingai išlaužytų ąžuolų gilių ir lazdynų riešutų, kuriais gyvūnai minta antrą vasaros pusę. Išsaugojus šį gyvūną, jo gyvenamojoje aplinkoje išliks ir kitos brandiems lapuočiams ir mišriems miškams būdingos, tačiau šiandien retos paukščių, vabzdžių, augalų, grybų ir kerpių rūšys.
Niūriaspalvis auksavabalis
Vienas labiausiai saugomų vabalų pasaulyje yra juodai rudas, metališko atspalvio 2,5–3 cm dydžio niūriaspalvis auksavabalis. Nors ir retas, tačiau aptinkamas Lietuvoje. 70 % vabalų nepalieka medžio, kuriame gyvena, o likę 30 % neskrenda toliau nei 500–1 000 metrų nuo savo medžio. Vabalo lervos ir suaugėliai gyvena trūnijančioje lapuočių medienoje.
Rūšis yra ypač pažeidžiama dėl tinkamų buveinių trūkumo ir didelių atstumų tarp jų. Mėgstantiems skaičiuoti kitų pinigus reikėtų pasidomėti, kiek dešimčių milijonų eurų Europos Sąjungoje išleista siekiant išsaugoti ar atkurti šiam vabalui tinkamas buveines. Niuriaspalvio auksavabalio apsaugai skirti projektai vykdyti ir tebevykdomi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Latvijoje. 2006 m. Latvijoje niūriaspalvis auksavabalis paskelbtas metų vabalu. Kodėl tiek daug dėmesio vienam vabzdžiui?
Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims ar net šimtams kitų dabar retų rūšių. Vabalo lervos Lietuvoje maitinasi trūnijančia gyvų ąžuolų mediena. Mūsų klimato sąlygomis toks ąžuolo kamienas dar turi būti įšildomas saulės. Nors vabalas gali gyventi pamiškėse ar net miškuose esančiuose medžiuose, tačiau tipiška šio vabzdžio buveinė – medžiais apaugusi ganykla. Tai ankstesnės žemėnaudos reliktas, kai gyvuliai buvo ganomi lapuočių miškuose. Iki gyvulininkystės atsiradimo buveines palaikydavo stambūs žolėdžiai: stumbrai ir taurai. Dėl nuolatinio ganymo medynas palaipsniui išretėdavo, atsikurdavo tik ten, kur išvirsdavo senas medis, tarp kurio šakų išaugdavo nauja medžių karta. Buveinei būdinga ne tik miškų flora ir fauna. Jose aptinkamos ir atviroms vietoms būdingos retos rūšys, be to, yra grupė rūšių, kurios aptinkamos tik medžiais apaugusiose ganyklose. Užtikrinus gerą niūriaspalvio auksavabalio populiacijos būklę, bus išsaugotos ir kitos jo aplinkoje egzistuojančios rūšys.
Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį yra tikra sėkmė, suaugėliai skraido liepos rugpjūčio mėnesiais. Vis dėlto šio vabzdžio veiklos pėdsakų galima aptikti visus metus. Kaip jau minėta, Lietuvoje šie vabalai dažniausiai aptinkami gamtinę brandą pasiekusiuose ąžuoluose. Pasėmus saują ąžuolo puvinio reikėtų paieškoti juodų, pelės išmatas primenančių niūriaspalvio auksavabalio lervų ekskrementų. Radus teks įvertinti jų dydį – niūriaspalvio auksavabalio išmatos yra 5–8 mm dydžio. Kitų puvinyje gyvenančių vabzdžių veiklos požymiai gerokai mažesni. Radinį siūlytume atvežti patikrinti specialistui, kuris galutinai patvirtintų radimo faktą.
Šiaurinis elniavabalis
Šiaurinis elniavabalis – tai juodas 12–15 mm ilgio vabalas, aptinkamas vasaros metu. Elniavabalių patinams būdingi į priekį išsikišę viršutiniai žandai. Vabalų lervos minta sutrešusių virtuolių ruda, pūvančia mediena. Mūsų klimato juostoje šiaurinis elniavabalis dažniausiai aptinkamas sutrūnijusioje eglių medienoje. Vabalo radavietės pastebimos pažeidus rąstą, kuriame gyvena vabalo lervos arba suaugėliai.
Rūšis įrašyta tiek į Lietuvos, tiek į tarptautinę raudonąją knygą. Vabalas priskiriamas prie rūšių, kurioms išlikti būtina didelio skersmens negyva mediena. Retumą tikriausiai lemia tai, kad tokia mediena pašalinama sanitarinių kirtimų metu ir nespėja suirti iki tokios stadijos, kai pasidaro tinkama elniavabaliui veistis. Didelio skersmens ir mažos ekonominės vertės virtuolių palikimas turėtų pagerinti rūšies išlikimo galimybes Lietuvos miškuose. Tokia yranti mediena tinkama ir tiems, kam pakanka ir mažesnio skersmens virtuolių. Kaip ir kitų skėtinių rūšių atveju, sukūrę tinkamas sąlygas šiauriniam elniavabaliui pagerinsime sąlygas ir daugeliui kitų nuo pūvančių virtuolių priklausomų rūšių.
Krokinis minkštenis ir ąžuolinė kepena
Pabaigai aptarsime dvi grybų rūšis, kurias vieną kartą pamatęs su niekuo daugiau nesumaišysi. Abiem grybams būdinga tai, kad jie yra senų ąžuolų parazitai. Rūšys retos, nes beveik neišlikę medynų, kurie tinkami šiems specializuotiems grybams. Abu grybai aptinkami medynuose, kuriuose ilgą laiką nebuvo intensyviai ūkininkauta. Dėl šios priežasties tiek krokinio minkštenio, tiek ąžuolinės kepenos radavietėse būna ir kitų brandiems medynams būdingų retų organizmų. Neatsitiktinai gausiausios šių grybų radavietės Lietuvoje yra Punios šile, kuriame draustinis įsteigtas dar 1945 m.
Krokinis minkštenis – medžiui nepavojingas parazitinis grybas, kasmet išauginantis ryškiai oranžinės spalvos iki 20 cm dydžio vaisiakūnius. Grybas auga ant senų ąžuolų, kurių kamienai apšviečiami saulės, dažnai aukštai nuo žemės. Retas ir saugomas beveik visose Europos šalyse.
Ąžuolinė kepena – medžiui mažai pavojingas parazitinis grybas. Vaisiakūniai taip pat stambūs, iki 30 cm skersmens, vienmečiai. Spalva ir forma primena kepenis, dėl to, matyt, taip ir pavadinta. Grybas įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
Svarbus kiekvienas medis
Ilgalaikė straipsnyje minėtų rūšių apsauga įmanoma tik ten, kur didelė rūšies populiacija. Ten, kur yra tik vienas tinkamas medis ar pūvantis rąstas, rūšies apsauga neperspektyvi. Kadangi egzistuojančios radavietės yra nutolusios viena nuo kitos, visoms straipsnyje minėtoms rūšims svarbus kiekvienas laikinam prieglobsčiui tinkamas medis. Nors ir nesaugomas, jis atliks svarbią tarpinės grandies tarp radaviečių funkciją. Tokioje vietoje apsigyvenę vabzdžiai ar įsitvirtinusios grybo sporos po kelerių metų galės judėti toliau, iki kito laikino prieglobsčio ar kitos saugomos teritorijos.
Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
D. Augustis
