Anksčiau baimintasi, kad staklių atsiradimas atims iš mūsų darbą, tačiau šį kartą darbo pasaulis pasikeis amžiams, sako Andrew McAfee, Masačusetso Technologijos instituto (JAV) Skaitmeninio verslo centro vadovas ir mokslininkas.
Ar robotai iš tikrųjų atims iš mūsų darbą?
Žinoma, tačiau darbo vietų nykimas dėl automatizacijos ir technologijų pažangos vyksta jau seniai. Kita vertus, svarbu turėti omenyje, kad dėl tų pačių priežasčių vyksta ir naujų darbo vietų kūrimas. Šiuo metu yra stebimas technologijų smūgis ekonomikai ir darbo jėgai. Kyla klausimas – į kurią pusę keičiasi pusiausvyra?
Kaip, jūsų manymu, tai vyks?
Galimi trys scenarijai, susiję su šia technologijų banga. Pirmasis scenarijus – smūgis ekonomikai, prie kurio prisitaikyti reikės laiko ir mums patiems, tačiau galiausiai pasieksime pusiausvyrą. Pramonės revoliucija ilgainiui tapo ypač naudinga britų darbininkams. Fabrikų elektrifikacija galų gale sukūrė didelę, stabilią ir klestinčią JAV viduriniąją klasę. Šis modelis turėtų suteikti mums pasitikėjimo, siekiant kitos sėkmingos pusiausvyros.
Kokie kiti galimi scenarijai?
Antrasis scenarijus yra susijęs su vėlesniais pasiekimais: dirbtiniu intelektu, automatiniu vairavimu, paveiksiančiu žmones, užsidirbančius gyvenimui vairavimu, gamybą paveiksiančiais robotais. Jeigu išsipildys antrasis scenarijus, tuomet iškils didesnė problema, nes ekonomikai bus sunku prisitaikyti, o darbuotojams persikvalifikuoti.
Trečiasis scenarijus – mes galiausiai pateksime į mokslinės fantastikos ekonomiką ir mums išvis nereikės dirbti.
Ar jūs iš tikrųjų manote, kad mums nereikės žmonių darbininkų?
Tikiu, kad dar sulauksiu, o jau esu įpusėjęs penktą dešimtį, išvysime šį trečiąjį scenarijų. Mes nepamatysime nulinio darbo ekonomikos, bet pasinersime į lengvo darbo ekonomiką. Žinoma, tokie žmonės, kaip aš, kažką panašaus kalba jau 200 metų. Luditai, Johnas Maynardas Keynesas ir daugelis kitų žmonių sakė tai ir klydo. Dabar, žvelgdamas į skaitmeninio pasaulio įsibrovimą į įvairias žmonių gyvenimo sritis, aš manau, kad šį kartą viskas bus kitaip.
Taigi, kaip manote, kuris darbas išnyks per artimiausius 10 ar 20 metų?
Mes susidursime su automatizacija ir pasikeitimu tose srityse, kuriose vyrauja informacijos apdorojimo ir fizinio darbo rutina. Kuomet kalbu su žmonėmis iš Silicio slėnio, jie apsidairo ir sako: „ir finansų eksperto darbą, ir jaunesniojo analitiko darbą turto valdymo firmoje, ir patologo, ir mėsainių gamintojo – viską galime automatizuoti“. Aš nežinau, ar tai įvyks per ateinančius 10 metų, tačiau naujosios technologijos jau ateina.
Sakote, kad geroji viso to pusė yra didesnis „atlygis“. Ką turite omenyje?
Manau, kad atlygis yra visuomenės ekonomikos variklio tikslas, – pateikti daugiau ir įvairesnių, aukštesnės kokybės ir žemesnės kainos daiktų. Nors tai skamba vartotojiškai, bet taip nėra. Pramogos, švietimas, komunikacija, sveikata – viskas yra paveikta skaitmeninės revoliucijos. O tai yra puiki naujiena.
Ar ši revoliucija negresia neapčiuopiamai esmei to, ką reiškia būti darbo jėgos dalimi?
Mūsų ekonomikos tinkamam veikimui reikėjo daugybės darbuotojų. Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse nuo pramonės revoliucijos pradžios buvo beveik visiškas užimtumas. Tai suteikia žmonėms galimybes įsigyti laisvės, o žmonių didžiajai gyvenimo daliai suteikia kryptį ir prasmę. Daugelį mūsų, be šeimos dar apibūdina ir darbas.
Tačiau tiek materialios, tiek neapčiuopiamos vertybės gali pranykti. Užmokesčio čekis yra materialus. Laimei, jums nereikia pinigų, norint gauti prieigą prie „Instagram“, „Facebook“ ar „Wikipedia“. Jeigu galite naudotis prie tinklo prijungtu įrenginiu, turite stulbinamai daug nemokamą daiktų. Tai yra atlygio dalis. Tačiau nematerialios vertybės kaip, pavyzdžiui, orumas, bendruomeniškumas, tikslas ir kryptis, – susiję su darbo turėjimu.
Atsigavus ekonomikai, pelnai grįžo į ankstesnį lygį, tačiau darbas – ne. Ar dėl to kaltos technologijos?
Manau, kad taip, nors labai sunku pasakyti, kas vyksta neturinčių darbo rinkoje. Aišku, aukščiausi visų laikų pelnai yra gera naujiena, jeigu esate investuotojas. Tačiau kiti mums svarbūs dalykai – nedarbas, darbo užmokestis, atskirtis, – atrodo tikrai blogai. Man įdomu tai, kad dauguma šių rodiklių susiję su darbo jėga. Deja, bet jie vis dar neatsigavo nuo praėjusios recesijos. Nemanau, jog atsitiktinumas, kad tai vyksta tada, kai sparčiai ir veržliai randasi naujos technologijos.
Jis atima darbus ar sukuria?
Ir taip, ir taip. Baxteris atlieka kai kuriuos rutininius ir fizinius darbus fabrikuose. Kita vertus, jam reikia žmonių, kurie jį taisytų, pridėtų funkcijas ir jį mokytų. Taigi Baxteris ir jo giminaičiai kuria darbo vietas.
Gerai, tačiau yra dalykų, kurių robotai niekada nebus pajėgūs atlikti. Ar tai reiškia, kad mums visą laiką reikės žmogaus darbo jėgos?
Vienas dalykas, kurį išmokau, yra niekada nesakyti niekada, tačiau kalbant apie artimą ateitį, sutinku su jumis. Pavyzdžiui, žurnalistika – aš dar niekada nemačiau kompiuterio, galinčio parašyti gerą istoriją, nors mes turime kompiuterius, kurie gali rašyti prozą, jeigu pateiksime jiems duomenis ir pasakysime apie ką rašyti.
Be to, aš dar niekada nemačiau kūrybingo kompiuterio arba tokio, kuris galėtų įsijausti ar užjausti ar galėtų derėtis sudėtinguose sandėriuose ir suprasti kitos pusę. Yra daugybė žmogaus savybių, kurios atrodo santykinai apsaugotos nuo skaitmeninio pasaulio. Maža to, aš dar nepaminėjau ir fizinių savybių, pavyzdžiui, judėjimo bei miklumo. Robotai vis tobulėja, tačiau iki restorano pasiuntinuko roboto jiems dar toli šviečia.
Įsivaizduokite androidą, kuris galėtų atlikti bet kurį darbą, kurį gali atlikti žmogus. Kokios pasekmės būtų visuomenei?
Vienas iš tolimos ateities scenarijų yra kažkas panašaus į skaitmeninius Atėnus, kur piliečiai galėtų siekti nušvitimo padedami ne vergų armijos, o automatizuotų technologijų.
Kitas scenarijus galėtų būti panašaus į distopinę fantastiką, kai negausiam elitui priklauso kapitalas ir androidai, o likusi visuomenės dalis atskirta ir neturi daug galimybių. Nei vienas iš šių scenarijų nėra iškaltas akmenyje. Pasaulis, kurį kuriame, priklauso nuo mūsų, ne nuo mašinų.
Atotrūkis tarp laiminčių ir pralaiminčių vis didėja. Ar ši padėtis prastės?
Ypatingai naivus požiūris į technologijų progresą yra manymas, kad jis yra potvynio banga, vienodai užliejanti visas valtis. Pažanga yra šališka. Aukštos kvalifikacijos, talentingiausi ir gal sėkmingiausi žmonės sulauks tikrai didelio atlygio.
Aišku, tai nereiškia, kad nelygybė vis gilės ir galime iškelti rankas ir pasitraukti. Tikrai ne.
Kas jums teikia tokį užtikrintumą teigiama mūsų technologijų ateitimi?
Technologijomis galime atstatyti klausą negirdintiems, regą – nematantiems, sugrąžinti pojūčius žmonėms, netekusiems galūnių. Kaip galime dėl to nesidžiaugti?
Be abejo, susiduriame su darbo jėgos iššūkiais, reikia jais rūpintis ir skirti laiką, tačiau matydamas technologijų sukurtas galimybes, save laikau atsargiu optimistu.
