Mokslininkai pirmą kartą užfiksavo pašvaistes Urano atmosferoje. Jos pastebėtos naudojant kosminį teleskopą „Hubble“.
Urano šviesų spektaklis susidėjo iš trumpalaikių, blyškių, švytinčių taškų, smarkiai besiskiriančių nuo spalvingų šviesų, dažnai stebimų Žemės ašigaliuose, praneša „Daily Mail“.
Atlikę stebėjimus tyrėjai švytinčius taškus du kartus aptiko apšviestoje Urano pusėje, toje, kuri matoma pro „Hubble“ teleskopą.
Anksčiau tolima pašvaistė tirta tik naudojant pro šalį skriejančių kosminių aparatų instrumentus.
Kitaip nei pašvaistės Žemėje, kurios keletui valandų dangų gali nudažyti žaliomis ar rausvomis spalvomis, naujai aptikta pašvaistė Urane truko vos keletą minučių.
Apskritai pašvaistės yra magnetosferos, srities, supančios planetą, savybė. Magnetosferą kontroliuoja planetos magnetinis laukas, o Saulės vėjas, pastovi iš Saulės sklindančių elektros krūvį turinčių dalelių tėkmė, ją formuoja.
Pašvaistės atmosferoje susidaro tuomet, kai krūvį turinčios Saulės vėjo dalelės dideliu greičiu patenka į magnetosferą ir magnetinio lauko yra nukreipiamos link magnetinių polių. Štai kodėl Žemėje pašvaistės stebimos prie ašigalių.
Tačiau priešingai nei Žemės ar net Jupiterio bei Saturno, Urano magnetosfera mokslininkams labai menkai pažįstama, teigė astronomas Laurentas Lamy iš Paryžiaus observatorijos, vadovavęs naujajam tyrimui.
Jo komandos, kurioje dirbo tyrėjai iš Britanijos, Prancūzijos ir JAV, tyrimo rezultatai skelbiami žurnale „Geophysical Research Letters“.
Pašvaistės Urane yra blyškesnės nei Žemėje, o planeta yra už daugiau kaip 4 mlrd. kilometrų. Ankstesni bandymai aptikti jas iš Žemės baigėsi be rezultatų.
Paskutinį kartą atidžiau pažvelgti į Urano pašvaistes mokslininkai galimybę turėjo prieš 25 metus, kai pro planetą praskriejo kosminis aparatas „Voyager 2“.
„Ši planeta nuodugniai tirta tik kartą, dar 1986 metais, kai pro ją praskriejo „Voyager“. Nuo to laiko neturėjome galimybių gauti naujų šios labai neįprastos magnetosferos stebėjimų“, – teigė L. Lamy.
Planetų mokslininkai žino, kad Urnas yra tikras Saulės sistemos keistuolis, kai kalbama apie jo ašies kryptį.
Kitos planetos primena besisukančius vilkelius, skriejančius aplink Saulę, o Uranas panašesnis į ant šono parvirtusį vilkelį – kuris vis tiek sukasi.
Tyrėjai įtaria, kad neseniai pastebėtų pašvaisčių pasirodymas susijęs su Urano sukimosi keistenybėmis ir savitais jo magnetinės ašies bruožais.
Magnetinė ašis nuo sukimosi ašies nukrypusi 60 laipsnių – tai didžiulis pakrypimas, palyginus su 11 laipsnių skirtumu Žemėje.
Neseniai stebėtos pašvaistės skiriasi ne tik nuo susidarančių Žemėje, bet ir nuo „Voyager“ anksčiau aptiktų Urane. Kai prieš keletą dešimtmečių kosminis aparatas praskrido pro planetą, Uranas buvo netoli saulėgrįžos – jo sukimosi ašis buvo nukreipta į Saulę.
Esant tokiam išsidėstymui, magnetinė ašis buvo dideliu kampu nukrypusi nuo Saulės vėjo tėkmės, sukurdama magnetosferą, panašią į Žemės magnetosferą, tačiau labiau dinamišką.
Tokiomis 1986 metais stebėtomis sąlygomis, pašvaistės truko ilgiau nei stebėtosios neseniai ir daugiausiai buvo stebimos neapšviestose planetos pusėje, panašiai kaip ir matomos Žemėje, aiškino L. Lamy.
„Hubble“ negali matyti kitos planetos pusės, taigi tyrėjai nežino, kokios pašvaistės, jei tokių yra, sukuriamos ten.
Naujieji stebėjimų duomenys surinkti tuomet, kai planeta buvo netoli lygiadienio, kai nė viena Urano sukimosi ašies pusė nenukreipta į Saulę, o ašis yra beveik statmena Saulės vėjui.
Išsamesnės žinios apie Urano magnetosferą padėtų mokslininkams išbandyti savo teorijas apie tai, kaip funkcionuoja Žemės magnetosfera.
