Tūkstančius metų šie moliuskai yra neatsiejami nuo žmonių civilizacijos. Didžiausi Viduržemio jūros dvigeldžiai gali užaugti iki daugiau nei 1 m ilgio ir yra valgomi bei teikia vieną rečiausių medžiagų pasaulyje: jūros šilką (visoną), verpiamą iš bisuso gijų, kuriomis moliuskai prisitvirtina prie uolų jūros dugne. Be to, šie moliuskai, filtruodami organines daleles, prisideda prie vandens švarinimo.
Kilnioji pina (Pinna nobilis) jau dešimtmečius įtraukta į Europos Sąjungos saugomų rūšių sąrašą. Šiems moliuskams kenkia pernelyg intensyvi žvejyba, tarša ir natūralių buveinių nykimas. Jas rinkti draudžiama, bet draudimo neretai nepaisoma – pinos renkamos maistui ar dėl dekoratyvių kriauklių.
Kilniosios pinos reprodukcinį amžių pasiekia tik po daugelio metų ir gali gyventi dešimtmečius. Jų populiacijos jau anksčiau nyko sparčiau nei galėjo atsikurti. Todėl mikroskopinio parazito, kuris Viduržemio jūros vakaruose pasirodė 2016 metų pabaigoje ir tik šiais metais buvo aprašytas kaip nauja rūšis, plitimas sukėlė ekspertų nerimą.
Kaip šie parazitai žudo pinas – dar ne visai aišku, bet mokslininkai nustatė, kad jie atakuoja moliuskų virškinimo sistemą. Užkrėstas gyvūnas taip pat negali uždaryti savo kriauklių ir tuo pačiu apsiginti nuo plėšrūnų. Užsikrėtę moliuskai beveik visada žūva.
„Mažiau nei per metus jie išnaikino (pinų populiaciją) prie Ispanijos krantų“, – sakė Maria del Mar Otero iš Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN).
Netrukus buvo paveikti rajonai prie Prancūzijos, Maltos, Tuniso ir Italijos. Pastarosiomis savaitėmis testai patvirtino, kad tie patys vienaląsčiai parazitai, Haplosporidium pinnae, yra atsakingi už pinų žūtį kai kuriuose rajonuose prie Graikijos. Be to, mokslininkai pranešė apie masinį pinų žuvimą prie Turkijos ir Kipro.
Dabar mokslininkai skuba išsiaiškinti, kaip parazitai plinta ir koks jo gyvenimo ciklas – tokia informacija labai svarbi norint parengti moliuskų gelbėjimo programą. Viena teorija sako, kad parazitai gali plisti per fitoplanktoną – moliuskų maisto šaltinį. Tačiau tiksliai tai nėra žinoma.
„Šiuo metu dėl nieko negalime būti tikri“, – sakė mokslininkas Pantelis Katarijas iš vyriausybinio Graikų jūrų tyrimų centro (HCMR) Jūrų biologijos, biotechnologijos ir akvakultūros instituto.
„Dabar žinome, kad pinos žūsta, kad priežastis yra šis parazitas, ir žinome, kad jis plinta labai, labai sparčiai, – sakė jis. – Tai bus milžiniška problema ekologijai ir ekosistemos Viduržemio jūroje pusiausvyrai.“
HCMR Okeanografijos instituto jūrų ekologas Janis Isaris vasaros viduryje pastebėjo masinį kilniųjų pinų žuvimą prie Anaviso krantų į pietryčius nuo Atėnų. Jis įtarė, kad kaltininkas gali būti tas pats kaip ir Ispanijos vandenyse, o testai jo prielaidą patvirtino.
Dabar iškilo klausimas, kaip pažaboti ligos protrūkį.
„Tai labai nauja mokslo bendruomenei, – sakė J. Isaris. – Vis dar registruojame, iki kur jis išplito.“
Kai kur prie Graikijos krantų pinų populiacijos tebėra sveikos, o kitur jos visiškai sunyko, sakė jis.
Atrodo, kad apsaugoti pinas jų gamtinėse buveinėse – smėlėtuose dugno ruožuose ir jūržolių sąžalynuose – būtų „sudėtinga arba neįmanoma“, juolab kai nežinomas parazito plitimo mechanizmas. Ispanijoje kai kurie sveiki individai yra perkeliami į akvariumus.
Kai kuriose Viduržemio pajūrio šalyse, prie kurių užfiksuoti masinės pinų žūties židiniai, tyrimai tebevykdomi, bet ekspertai beveik neabejoja, kokie bus rezultatai.
„Labai, labai tikėtina“, kad kaltas yra tas pats parazitas, sakė M. del Mar Otero.
Viena aišku: šis parazitas labai specializuotas. Netoli Viduržemio jūros paplitusios giminingos rūšies Pinna rudis moliuskai, kurių geldelės užauga mažesnės, nebuvo paveikti.
„Nežinome, kaip (parazitų) atsirado Viduržemio jūroje... Težinome, kad jis lemia tik Pinna nobilis žūtį“, – pabrėžė Janis Isaris.
Skaidriuose sekliuose vandenyse į pietus nuo Graikijos sostinės plytinčiuose jūržolių sąžalynuose išsibarstę dešimtys žuvusių pinų geldelių, liudijančių apie populiacijos nuniokojimą.
Savo laboratorijoje Kretoje per mikroskopą tyrinėdamas užkrėsto individo audinius P. Katarijas parodė kaltininką – smulkius ovalo formos parazitus, pasklidusius visame mėginyje.
Mokslininkai aiškinasi, kodėl šis organizmas toks pražūtingais rūšiai, nuo kurios priklauso jo paties išlikimas.
„Paprastai parazitai gamtoje negauna jokios naudos iš savo šeimininkui daromos žalos, nes jie yra priklausomi nuo šeimininko, – aiškino P. Katarijas. – Tačiau retkarčiais pasitaiko tokių incidentų kaip šis, kai mirtingumas būna milžiniškas.“
Tai gali būti gamtinis reiškinys, per kurį parazitas galiausiai išnyks kartu su rūšimi šeimininke, sakė mokslininkas. Kita galimybė – kad Haplosporidium pinnae išsivystė iš rūšies, parazitavusios kitą rūšį, bet dėl kažkokių priežasčių pradėjusios daugintis pinose. Trečia prielaida – kad pinų imuninė sistema buvo susilpninta tokių veiksnių kaip tarša, klimato pokyčiai arba vandens temperatūros svyravimai.
„Šiuo metu labai, labai sunku nustatyti tiesą“, – pabrėžė P. Katarijas.
