Apžvalgoje, publikuotoje žurnale „Neuroscience and Biobehavioural Review“, analizuojami per 30-ies metų laikotarpį atlikti tyrimai. Pastebėta, kad lytis nulemia tik apie 1 proc. visų skirtumų.
Per pastaruosius keletą dešimtmečių, neurologija buvo tiesiog persmelkta moterų diskriminacijos, vadinamos „neuroseksizmu“. Dėl daugybės neteisingai interpretuotų ar šališkų tyrimų, „neuroseksizmas“ lėmė nusistatymą, kad moterų smegenys yra arba mažiau išsivysčiusios, prasčiau atlieka logines užduotis, arba turi mažiau pilkosios medžiagos, ir, esą, dėl to yra labiau pritaikytos kelių veiksmų vienu metu atlikimui ir kitiems, tradiciškai moteriškiems, darbams. Įsigilinus į šiuos tyrimus buvo pastebėta, kad nei viename jų nebuvo pateikti konkretūs šių teiginių įrodymai, tačiau tai nesustabdė daugybės žmonių nuo jų citavimo.
Taigi Lise Eliot – neuromokslininkė ir neuroseksizmo priešininkė – įsižiūrėjo giliau, norėdama surasti skirtumus tarp vyrų ir moterų smegenų. Duomenys buvo surinkti iš daugybės tyrimų. Daugumos jų išvados prieštaravo kitiems tyrimams. L. Eliot ir jos komanda taip pat atkreipė dėmesį ir į kiekvieno darbo rezultatus ir metodologiją.
„Kaip ir dauguma neuromokslininkų, man atrodė, kad jeigu tirsime kuo didesnę imtį, mes atsikratysime triukšmo, ir taip galėsime išskirti patikimus skirtumus, – „Academic Times“ sakė L. Eliot. – Tačiau šios imtys vis didėjo ir didėjo – viršijo tūkstančius – bet mes vis tiek neradome patikimų skirtumų.“
Tai nereiškia, kad vyrų ir moterų smegenys yra visiškai vienodos. Tiesa, kad vyrų smegenų tūris yra apie 11 proc. didesnis, tačiau didesnės smegenys, paprastai, tiesiog turi daugiau baltosios medžiagos, nepriklausomai nuo to, ar jos priklauso vyrui ar moteriai. Baltoji medžiaga yra atsakinga už informacijos perdavimą smegenyse ir neturi jokio ryšio su smegenų funkcijos pagerinimu. Iš tiesų, smegenų dydis yra visiškai nesusijęs su intelektu, nes jeigu taip būtų, Kašalotai dabar jau tyrinėtų galaktiką.
Atmetus dydžio skirtumus, atrodo, kad vyrų ir moterų smegenys yra monomorfinės (turinčios nedaug, arba iš vis neturinčios jokių skirtumų), o ne dimorfinės. Kai kurie didesni tyrimai teigė moterų smegenyse radę didesnes specifines struktūras, kurias, esą, lemia estrogeno receptorių pasiskirstymas, tačiau smegenų tūrio išmatavimai buvo nepatikimi arba nereikšmingi.
Ši apžvalga yra pats išsamiausias ir moderniausias lyčių smegenų skirtumų palyginimas. Ji patvirtina tai, ką daugelis jau žinojo – nėra nei vieno reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų smegenų, kurį pripažintų visa mokslininkų bendruomenė.
Šaltinis: „Academic Times“.
