Mikrobai, palaidoti giliai po Žemės paviršiumi, ne tik išgyvena esant ekstremaliai temperatūrai ir slėgiui, bet sugeba taip apdirbti aplink juos esančias uolienas, kad jos tampa maistu.
Mokslininkai atrado, jog esant pakankamam tam tikros mikrobų rūšies kiekiui, uolienos giliai po Žeme išsiskiria vandenilio dujas, kuriomis mikrobai vėliau maitinasi. Geomikrobiologas R. Džonas Parkesas (R. John Parkes) sako, kad greičiausiai ši procesą lemia pačios bakterijos. Ši hipotezė padėtų paaiškinti, kaip mikrobai gali išgyventi kelių kilometrų gylyje, kur neprasiskverbia Saulės šviesa ir nevyksta fotosintezė. Tokios giliai esančios biosferos gali egzistuoti net ir kitose planetose, kur jų neįtakotų nepalankios temperatūrinės sąlygos ar kenksminga radiacija paviršiuje.
Manoma, kad Žemėje dvi trečiosios visų bakterijų kartu su kita vienaląsčių organizmų, vadinamų archaea, grupe, gyvena po žeme. Mokslininkai ilgai galvojo, iš kur šie organizmai semiasi energijos. Ankstesni darbai parodė, kad dalį mikrobų maisto sudarė yrančios organinės medžiagos, nusėdusios ant vandenynų ir jūrų dugno ir ten suformavusios storus nuosėdų sluoksnius. Parkesas kartu su savo kolegomis nusprendė patyrinėti neorganines medžiagas šiose nuosėdose. Mokslininkai surinko įvairių mineralų, tokių kaip kvarcas, ir sudėjo juos į dumblinas nuosėdas. Į šiuos mišinius mokslininkai pridėjo truputį mikrobų. Vėliau mokslininkai mišinius kaitino iki įvairių temperatūrų, siekiančių net 100 laipsnių Celsijaus (temperatūra, esanti 3, 4 km gylyje po žeme) ir laukė kelis mėnesius. Tuose mišiniuose, kuriose buvo mikroorganizmų, vandenilio dujos pradėjo skirtis temperatūrai užkilus iki 70 laipsnių Celsijaus ir daugiau. Mišiniuose, kur mikroorganizmų nebuvo, nieko nevyko: kažkokiu būdu mikrobai stimuliavo chemines reakcijas, kurių metų išsiskiria vandenilio dujos.
Okeanografas ir geobiologas Stivenas D'Hondas (Steven D'Hondt) iš Rodo salos universiteto sako, kad šie rezultatai yra labai įdomūs, tačiau neįtikinantys. Jis sako, kad, pavyzdžiui, tyrėjai turėjo atlikti tokius pačius eksperimentus mišiniuose be mikroorganizmų tam, kad įsitikintų, jog vandenilio dujos atsirado iš uolų, o ne iš pačių mikroorganizmų.
Žemės drebėjimų ir kitose geologiškai aktyviose zonose dažnai susidaro vandenilio ir kitos dujos. Parkesas sako, kad galbūt taip vyksta dėl to, jog šviežiai prasiskyrusių uolų ir mineralų paviršiai katalizuoja chemines reakcijas, tokias kaip vandens molekulių irimas, kurių metu susidaro deguonis ir vandenilis. Žmonės nesusiejo šio proceso su energijos šaltiniu giliai po žeme gyvenančioms bakterijoms, taip pat nebuvo aišku, kad pačios bakterijos gali katalizuoti šį procesą.
Mikrobiologas Bo Barkeris Jorgensenas (Bo Barker Jørgensen) iš Makso Planko jūrų mikrobiologijos instituto sako, kad giliausiai esančios bakterijos gyvena daug arčiau paviršiaus, ne 3 ar 4 km gylyje, kaip teigiama naujame tyrime (giliausiai mikroorganizmai rasti 1.6 km gylyje nuosėdose ir 3.5 km gylyje uolose), tačiau mokslininkas prideda, kad šis tyrimas labai gerai parodo, kaip skirtingų grupių požeminiai mikroorganizmai klesti esant skirtingoms temperatūroms.
Parkeso ir jo kolegų darbas pasirodys žurnale „Geology“.
