Miego specialistas iš Honkongo tvirtina, kad tai, kokia poza mes miegame, daro įtaką sapnų turinio pobūdžiui. Vadinasi, mes iš dalies galime kontroliuoti savo sapnus.
Calvinas Kai-Ching Yu iš Shue Yan universiteto Honkonge, besispecializuojantis sapnų tyrimų srityje, apklausė beveik 700 žmonių, daugiausia studentų, kurių du trečdaliai buvo merginos. Jie turėjo užpildyti anketas apie savo sapnų intensyvumą, kaip dažnai pasitaiko susapnuoti tam tikro pobūdžio sapnus (pavyzdžiui, skridimo, persekiojimo, dusimo ir kt.) bei suteikti tam tikros informacijos apie asmeninius bruožus. Be to, tyrimo dalyviai, pasitelkę skalę nuo „niekada“ iki „beveik visada“, turėjo nurodyti, kaip dažnai jie miega ant šono, veidu žemyn (kniūbsti) ar ant nugaros (aukštielninki).
Kai mokslininkas išanalizavo duomenis, jis pastebėjo, kad miegantys ant pilvo, nepaisant nuo jų asmenybės tipo ir personalinių savybių, žymiai dažniau sapnuoja vadinamuosius motyvacinius sapnus, susijusius su, pavyzdžiui, persekiojimu, erotika ir seksu.
Jis padarė išvadą, kad jo atliktas „tyrimas įrodo, jog sapnų turinį gali nulemti miegojimo poza“.
Kitaip tariant, miegant veidu žemyn, išauga tikimybė susapnuoti tam tikrų intensyvių pojūčių sapnus. Pavyzdžiui, persekiojimo sapnuose žmonės jaučiasi „surišti“, „užrakinti“ arba „negalintys pajudėti“.
Tačiau kodėl miego pozicija gali lemti sapnų pobūdį? C. Kai-Ching Yu spėja, kad kniūbsčioje pozicijoje egzistuoja intensyvesnis fizinis stimulas, kai žmogui sunkiau kvėpuoti, kūnas kiek labiau suvaržytas.
„Sapnuotojo smegenys nesąmoningai bando protauti ir pagrįsti iš išorės jaučiamus stimulus“, – kalbėjo mokslininkas nbcnews.com.
Beje, miegančiajam užsimanius šlapintis, sapnai dėl šio noro taip pat įgauna tam tikrą pobūdį – dažnai imame sapnuoti tualetus. Kai miegame kniūbsti, lova ir patalai prisispaudžia stipriau prie mūsų intymių vietų, tad smegenys nejučia šį pojūtį susieja su seksu ir taip dažniau susapnuojame erotinio pobūdžio sapnus, tikina mokslininkas iš Honkongo.
Skeptikai tuo tarpu tokiems išvedžiojimams prieštarauja. Pirmiausia, didžiausias sapnų tyrimų sunkumas tas, jog žmonės tiksliai neprisimena savo sapnų, net ir vos nubudę. Antra, nors daugelis mano žinantys, kokia poza jie paprastai miega, dažnai jie klysta. Trečias ir turbūt stipriausias argumentas prieš: kiti mokslininkai įsitikinę, kad miegodami mes visiškai atsiribojame nuo išorinio pasaulio, o patenkame į grynai vidinę, Harvardo sapnų mokslininkų terminais kalbant, „virtualios realybės sistemą“, kai į išorinį pasaulį (pavyzdžiui, patalų lietimąsi, miegant veidu žemyn) miegodami nereaguojame.
