Pripažinkime – kelionių lėktuvu metu siūlomo maisto itin gardžiu nepavadinsi. Vis dėlto kaltinti vien oro linijų maisto tiekėjų negalima – egzistuoja mokslinis paaiškinimas, kodėl maistas 9 km aukštyje stokoja skonio.
Dar prieš pakylant lėktuvui oro drėgnumas lėktuvo kabinoje nukreta 12 proc., skelbia nbcnews.com. O orlaiviui pakilus ir pasikeitus slėgiui, tampame dar mažiau jautrūs skoniui. Dideliame aukštyje ir sausame ore mūsų sūrumo ir saldumo supratimas sumenksta maždaug 30 proc. Tai apskaičiavo 2010 metų vokiečių oro linijų „Lufthansa“ užsakytas mokslinis tyrimas.
Jei oro linijų maistą valgytume būdami jūros lygyje, maloniai nustebtume ir, ko gero, būtume šventai įsitikinę, kad į jį paslapčia kažkas pridėjo prieskonių.
Didelio aukščio įtaka mūsų skonio receptoriams – tik vienas iš faktorių, kodėl maistas lėktuve ne toks skanus. Kita priežastis susijusi su kvapu – ypač svarbiu skonio pojūčio palydovu.
„Maistui atsidūrus burnoje, jo molekulės keliauja nosiarykle, kol pasiekia uoslės receptorius, esančius nosies gilumoje“, – aiškina Kolorado medicinos mokyklos profesorius ir vienas iš Rocky Muntain skonių ir kvapų centro direktorių Tomas Fingeris.
Dėl lėktuvo kabinos hermetikos mūsų nosies gleivinės membranos pabrinksta ir užkerta minėtąjį kelią iki nosies gilumoje, uodžiamojoje gleivinėje, esančių uoslės receptorių. Panašus jausmas apninka, kai sergame sloga – mėgstamas maistas tuo metu atrodo beskonis, mat mūsų nosis užsikimšusi. Slėgis kabinoje taip pat sumenkina kvapo molekulių lakumą ir jų patekimą į nosį. Sausas oras kvapo pojūčio taip pat nestiprina: išsausėjus nosies ertmei, sumažėja kvapų pajautimas smegenyse.
„Praradus uoslę, prarandame ir skonį“, – trumpai išdėsto profesorius.
2011 metais žurnale „Food Quality and Prefernce“ paskelbtame tyrime šia tematika buvo iškelta kita hipotezė, siejanti maisto lėktuvo maisto beskoniškumą ir nuolatinį triukšmą – lėktuvo variklio skleidžiamą garsą.
Eksperimento metu 48 jo dalyvių buvo išdalinta ir liepta suvalgyti saldžių ir sūrių užkandžių. Užkandžiaujant jiems per ausines teko klausytis baltojo triukšmo arba tylos. Mokslininkai dalyvių paprašė įvertinti skonių intensyvumą bei keletą kitų charakteristikų. Fone skambant triukšmui, maistas buvo įvertintas, kaip esantis mažiau sūrus ar saldus, nei jį ragaujant tyloje.
Eksperimento autorius mokslininkas A. Woodsas su kolegomis iš Mačesterio universiteto įsitikinęs, kad triukšmas valgytojus blaško, neleidžia tinkamai susikoncentruoti ir pajusti ragaujamo maisto skonio bei savybių.
