Mokslininkai tvirtina, kad iki 2040 m. Arktyje nebeliks ledo. Tai dar vienas perspėjimas apie konkrečias visuotinio planetos atšilimo pasekmes, keičiančias ne tik gyvąją gamtą, bet ir pasaulio geografiją – taip pat ir Lietuvos.
Į Šiaurės ašigalį – plaukte
Ledas Šiaurės Ledinuotame vandenyne tirpsta taip sparčiai, kad po 30 metų Šiaurės ašigalis atsidurs atviroje jūroje, teigia žymiausi klimatologai.
Laivai galės plaukioti virš pasaulio viršūnės, o turistai – aplankyti vietą, kuri iki klimato pokyčių buvo vienas iš sunkiausiai pasiekiamų planetos taškų, rašo britų dienraštis „The Times“.
JAV mokslininkai, tyrinėjantys anglies dvideginio poveikį pasaulio klimatui, apskaičiavo, kad iki 2040-ųjų ar net anksčiau Arktyje nebeliks ledo. Vienaip ar kitaip, tai atsitiks dar šios kartos gyvenime. Ledas vis dar liks žemynų pakrantėse ar salose, pavyzdžiui, Grenlandijoje, tačiau likusioji Atlanto vandenyno dalis taps atvira.
NASA remiamo klimato pokyčių tyrimo išvadose sakoma, kad ledynai maždaug tokiu pat greičiu tirps iki 2024 metų, o po to šis procesas netikėtai paspartės. Mokslininkų manymu, per 30 – 50 m. kiaurus metus išsilaikantis ledas pradings beveik visame Atlanto vandenyne.
Tačiau tikrovė gali būti dar niūresnė: D. Britanijos Antarktidos topografijos tarnybos vadovas profesorius Chrisas Rapley teigia, kad ši prognozė jau gali būti pasenusi ir pernelyg optimistinė.
Pasak jo, naujausias organizacijos „Global Carbon Project“ (http://www.globalcarbonproject.org) atliktas tyrimas atskleidė, kad „šiltnamio efektą“ sukeliančių dujų išmetimai į atmosferą lyginant su 2000 m. ėmė augti dvigubai greičiau. Manoma, kad tai dar labiau paspartins ledynų tirpimą.
Per paskutiniuosius 25 metus ledynų plotas Arktyje sumažėjo 25 procentais. Seniai žinoma, kad ledas atspindi saulės šviesą, todėl mažėjant ledo plotui mažėja ir saulės energijos kiekis, kurį gali atspindėti Žemė. Tačiau grupė mokslininkų iš JAV Nacionalinio atmosferos tyrimų centro Kolorade ir dviejų šalies universitetų nustatė, kad kaip papildomą faktorių būtina įvertinti ir šiltąsias vandenynų sroves. Specialistai sako, kad ledynams traukiantis vandenynas ima plukdyti į Arktį dar daugiau šilto vandens, atviras vanduo sugeria daugiau saulės energijos, o tai dar labiau spartina ledo tirpimą.
Arkties ledynų tirpimas nepakels pasaulinio vandenyno lygio, nes ledas – tai tas pats vanduo. Tačiau mokslininkai teigia, kad jei dėl pasaulinio atšilimo ištirps Grenlandijos ledynai ir sniegynai, jūros lygis padidės 7 metrais.
Įdomioji geografija: tvanas ir jo krantai
2004-ųjų balandį JAV spaudoje buvo paskelbti „JAV nacionalinio saugumo strategijos staigaus klimato pasikeitimo atveju“ fragmentai. Juose teigiama, kad dėl Antarktidos ir sausumos ledynų tirpimo – o būtent tai, pasak JAV mokslininkų, yra pagrindinė jūros lygio kilimo priežastis – jau po 2010 m. Olandija ir Kalifornija gali atsidurti po vandeniu, o Viduržemio jūros šalis, Afriką, Centrinę ir Pietų Ameriką gali apimti iki šiol nematyta sausra.
Kaip skeptiškai bevertintume tokias apokalitines pranašystes, neretai būna naudinga atsiminti, kad pesimistas – viso labo gerai informuotas optimistas. Jei „šiltnamio efektas“ jau taip įsibėgėjęs, kad net iki galo nuspaustas anglies dvideginio emisijų stabdis – o tai vis dėlto sunku įsivaizduoti – nei Arkties, nei Himalajų ledynams jau nebepadės, kam turėtume ruoštis? Kaip atrodys Lietuvos pakrantės, jei jūros lygis po kelių dešimčių metų pakils 7 metrus?
Tai nesunku pamatyti savo akimis. „Pasaulinio tvano“ svetainėje (http://flood.firetree.net), pasiremiant „Google Earth“ duomenimis ir NASA geofizinių palydovų surinkta planetos paviršiaus aukščio informacija, sudarytas 14 galimų užtvindymo variantų žemėlapis. Žodis „tvanas“ gali pasirodyti per stiprus – svetainės kūrėjas Alexas Tingle‘as paprasčiausiai apskaičiavo įvairių pasaulio regionų žemėlapius, atsižvelgdamas į tai, kad pasaulinio vandenyno lygis gali pakilti nuo 1 iki 14 metrų. Jis atkreipia dėmesį į galimas skaičiavimų paklaidas ir tai, kad neatsižvelgiama į techninius sprendimus kylančiam vandens lygiui sulaikyti (dambos ir kiti inžineriniai įrenginiai). Tačiau net ir vidutinis 7 metrų vandens kilimo variantas, kuris taptų realus ilgainiui ištirpus Grenlandijos ledynams, Baltijos pakrantėse esančių valstybių žemėlapius pakeistų kaip po galingo tvano.
Jei mokslininkų prognozės išsipildytų, Baltijos pakrantės paplūdimiai Lietuvos teritorijoje nusidriektų apytikriai palei dabartinį Šilutės – Klaipėdos plentą. Klaipėda ir Palanga su po vandeniu atsidūrusiomis gatvėmis taptų lietuviška Venecija, o motorinių valčių gondolininkai plukdytų turistus pasižiūrėti, kaip atrodo Kuršmarėse skendinti Nida. Iki Pagėgių atžingsniavusios marios galėtų paversti šį miestelį naujuoju uostu: juk ties Pagėgiais Nemunas įteka į naująsias Kuršių marias. Gal čia verta pradėti pirkti būstus būsimiems poilsiautojams? Nuolat potvynių užliejamo Pamario vargai baigsis: jis bus patikimai užlietas visiems laikams.
Mūsų pietiniams kaimynams atsivers plačios galimybės plėtoti žuvininkystę, nes didelės Kaliningrado srities dalys arba atsidurs po vandeniu, arba taps salomis. Kaliningrado centras ir priemiesčiai didingai plukdys Priegliaus vandenis, o Rusijos Baltijos laivyną priglaudęs Baltijskas su po vandeniu atsidūrusiais uosto dokais užtikrins dar didesnį povandeninių laivų bazės saugumą.
Lenkija taip pat neišvengs geografinių permainų: jūra užlies Gdanską, Sopotą ir priartės prie pat Malborko. Šiaurinių pakrančių kontūrai taip pat pasikeis, o pasienyje su Vokietija palei Oderį atsiras išvaizdi įlanka.
Keisdama Vokietijos fizinį žemėlapį gerokai pasidarbuos ir Šiaurės jūra – jos vandenys skalaus Hamburgą, Brėmeną, o jei dar nesate buvęs Olandijoje, pasistenkite ją aplankyti, nes ateityje Amsterdamas, Utrechtas, Roterdamas ir dauguma kitų miestų bus apsemti.
Jeigu keliauti į Olandiją per toli, galite nuvykti atsisveikinti su Jūrmala – Rygos centras ir kai kurie priemiesčiai pasiners į gintarinę Baltiją. Estams kaip visada pavyko išsisukti, bet Talino pakraščiai tvano žemėlapyje nudažyti mėlynai. Langą į Europą prie Nevos žiočių prakirtęs rusų caras Petras bus mažumėlę apsišovęs, nes jo įkurtą Peterburgą nuo Suomių įlankos galėtų išgelbėti nebent kolosali damba – neišvengiama Rusijos „strojka vieka“.
Pažvelgus, kas laukia kitų mūsų Baltijos kaimynių sostinių – Helsinkio, Stokholmo, Kopenhagos – norisi iš širdies padėkoti kunigaikščiui Gediminui, susapnavusiam geležinį vilką prie Neries ir Vilnelės santakos, o ne kur nors prie Baltijos pakrantės. Jūra – didinga ir graži, bet visuotinio atšilimo laikais geriau ja grožėtis iš tolo.
