Naujas gyvybei tinkamų planetų, skriejančių apie labiausiai paplitusio tipo žvaigždes mūsų galaktikoje, tyrimas gali turėti rimtų pasekmių nežemiškos gyvybės paieškoms.
Mokslininkai, naudodami Europos kosmoso agentūros HARPS spektrografą Čilėje, nagrinėjo 102 raudonųjų nykštukių Paukščių Take grupę. Šio tyrimo pagrindu gauti rezultatai liudija, kad 41 proc. visų šio tipo žvaigždžių mūsų galaktikoje gali turėti planetų, skriejančių vadinamojoje gyvybės zonojoje, tai yra, tokiu atstumu nuo savo žvaigždžių, kad jose gali egzistuoti skystas vanduo, praneša „Space.com“.
Tyrimo autoriai mano, jog šimtuose milijardų aplink raudonąsias nykštukes Paukščių Take skriejančių planetų gali būti tinkamos sąlygos skystam vandeniui egzistuoti. Tai reiškia, jog potenciali galimybė aptikti nežemiškos gyvybės požymius kosmose „dramatiškai išauga“, sakoma pranešime.
Raudonosios nykštukės yra už mūsų Saulę blausesnės, šaltesnės ir ne tokios masyvios žvaigždės. Manoma, kad šio tipo žvaigždės, kurios paprastai gyvuoja ilgiau nei G klasės, kuriai priklauso ir mūsų Saulė, atstovės, sudaro iki 80 proc. visų Paukščių Take esančių žvaigždžių. Iki šiol raudonosios nykštukės dažniausiai nebuvo laikomos tinkamomis kandidatėmis ieškant gyvybei palankių planetų sistemų. Kadangi šio tipo žvaigždės yra nedidelės ir blankios, gyvybės zona aplink jas yra sąlyginai arti jų orbitos.
„Gyvybės zona ten turėtų būti labai siaura, atitinkamai ir tikimybė, kad rasime planetą, kuri yra tinkamu atstumu nuo jos, jog tiktų gyvybei, yra labai nedidelė“, – pastebėjo SETI (Search for Extraterrestrial Intelligence) nežemiško proto paieškos instituto Mountin Vju mieste (JAV) vyresnysis astronomas Sethas Shostakas. Tačiau, pasak jo, minėto tyrimo rezultatai leidžia nežemiškai gyvybei tinkamų planetų, skriejančių aplink raudonąsias nykštukes, skaičių Paukščių Take padidinti nuo 8 iki 10 kartų.
Pasak mokslininko, bene didžiausią abejonę dėl raudonųjų nykštukių planetų sistemų tinkamumo gyvybei kėlė radiacija. Kadangi raudonosios nykštukės gyvybės zona paprastai esti arčiau žvaigždės, nei Merkurijus nuo mūsų Saulės, magnetinės audros, kylančios raudonojoje nykštukėje, turėtų labai stiprų poveikį planetoms. S. Shostako manymu, žvaigždės išmestų didelės energijos dalelių srautas būtų pražūtingas gyviems organizmams.
Kita vertus, jei planeta turėtų magnetinį lauką, jis suteiktų tam tikrą apsaugą nuo tokios radiacijos, pabrėžia jis. Lygiai taip pat gyvybę galėtų saugoti ir skysto vandens vandenynas. Jo gelmėse besivystančią gyvybę galėtų apsaugoti storas vandens sluoksnis.
Kita problema, siejama su arti savo žvaigždžių skriejančiomis planetomis, yra toks jų padėties užfiksavimas, kai viena planetos pusė būna visą laiką atsukta į žvaigždę, gaudama beveik visą skleidžiamą šilumą. Tačiau dabar mokslininkai mano, jog šis fenomenas nėra toks nepalankus gyvybei, kaip buvo manoma iki šiol. Nustatyta, kad kitos tos pačios sistemos planetos gali susilpninti tokį žvaigždės traukos gniaužtą, o jei toje planetoje yra atmosfera, joje kylantys vėjai gali karštą orą pernešti į amžinai tamsią planetos pusę ir atvėsinti įkaitusią planetos dalį.
