JAV priešraketinės gynybos sistemai jau išleista 100 milijardų dolerių, tačiau jos tikroji nauda vis dar neįrodyta.
Pataikyti kulka į kulką – o būtent tokiu principu remiasi priešraketinės gynybos technologija – gana sudėtingas dalykas, rašo JAV savaitraštis „Time“. Tačiau naujausioje JAV vyriausybės auditavimo agentūros (GAO, Government accountability office) ataskaitoje teigiama, kad Pentagonas susiduria su problemomis netgi leidžiant mokomuosius taikinius, kurie naudojami priešraketinės gynybos sistemai tobulinti.
Iki šiol JAV ginkluotosios pajėgos taikiniams imituoti naudojo pasenusias raketas, kai kurioms iš jų buvo daugiau nei 40 metų. Dėl to ėmė didėti nesėkmingų bandymų skaičius, teigia savaitraštis. Praėjusią savaitę paskelbto JAV vyriausybės auditavimo agentūros tyrimo išvadose sakoma, kad nenumuštų taikinių skaičius išaugo nuo 7 proc. 2002 – 2005 m. iki 16 proc. 2006 – 2007 m. Galų gale Pentagonas negali numušti „priešo“ kovinės galvutės, jeigu ją nešanti raketa veikia blogai, rašo „Time“. Bet dar labiau slegia tai, kad Priešraketinės gynybos agentūra nesugeba įgyvendinti naujos kartos mokomųjų taikinių programos, kurios vertė siekia 1 milijardą dolerių. 2003 m. priešraketinei gynybos sistemai tobulinti Pentagonas pasamdė korporaciją „Lockheed Martin“: ji turėjo pagaminti naujas mokomąsias raketas. Ataskaitoje teigiama, kad atakuojančios raketos, kurios buvo naudojamos 2002 – 2006 m., vidutiniškai kainavo po 6,5 mln. dolerių. Tuo tarpu mokomosios raketos, kurios bus naudojamos per artimiausius 2 metus, kainuos net po 48,5 mln.
Iš dalies didesnę jų kainą galima paaiškinti Pentagono siekiu būti užtikrintam, kad priešraketinės gynybos sistemos bandymai „geriau atspindi kintančią grėsmę“, teigia savaitraštis. Tai reiškia, kad antiraketos galės atskirti kovines galvutes nuo apgaulingų taikinių, pavyzdžiui, oro balionų ar kitų raketas dezorientuojančių priemonių, kurias naudos priešas per tikrą raketinę ataką. Tačiau, pabrėžiama dokumente, labiausiai mokomųjų raketų kainą padidino nepakankamai išbaigti techniniai sprendimai ir apsisprendimas kurti naujas raketas atsisakant išankstinės jų kaštų analizės. Pavyzdžiui, po to, kai mokomųjų raketų kūrimo programą pradėjo kontroliuoti „Lockheed Martin“, valandinis darbo, už kurį mokėjo Pentagonas, apmokėjimas padidėjo 32 proc. „Programos kaštų didėjimas viršijo prognozes“, – konstatuojama JAV vyriausybės auditavimo agentūros ataskaitoje.
Dokumente pabrėžiama, kad Pentagono problemos, susijusios su mokomųjų taikinių tiekimu, nulemtos „mažėjančio komponentų tiekėjų skaičiaus, nenumatytų išlaidų, sunkumų dėl sutartimis ir esminiais programos reikalavimais numatytų įsipareigojimų, o taip pat tinkamos verslo patirties šioje srityje trūkumo“. Daugelis raketas gaminančių įmonių, anksčiau savo produkciją tiekusių tiesiai Pentagonui, dėl užsakymų trūkumo traukiasi iš rinkos, rašoma ataskaitoje. Du pastarieji priešraketinės gynybos sistemos bandymai buvo nesėkmingi dėl vadinamųjų „bandymų anomalijų“. Pavyzdžiui, nesėkmingą raketos perėmimo bandymą rugsėjo mėnesį lėmė tai, kad „raketa – taikinys veikė nepatikimai ir nesugebėjo išvystyti tinkamo galingumo, kad pasiektų perėmimo zoną“, rašo „Time“.
Tačiau susiduriama ir su naujos mokomųjų raketų programos, kuri turėtų ištaisyti ankstesnius trūkumus, problemomis, pastebi savaitraštis. JAV Kongreso audito komitetas pranešė, kad iškilo sunkumų kuriant naująją tokių raketų kartą. Dėl to mokomosios raketos brangsta, kai kurių svarbių elementų diegimas vėluoja, o pačių raketų bandymai vis atidėliojami. Pirmasis vienos iš naujųjų „priešo“ mokomųjų raketų paleidimas buvo perkeltas iš šių metų birželio į 2009-ųjų rugpjūtį. Kongreso audito komiteto atstovų teigimu dėl siekio patenkinti aktualesnius priešraketinės gynybos sistemos poreikius gresia nauji terminų atidėliojimai.
Taigi, nepatenkinamas mokomųjų raketų veikimas privertė sumažinti priešraketinės gynybos sistemos bandymų skaičių, o tai verčia abejoti Pentagono tvirtinimu, kad, nepaisant milžiniškų šios programos finansinių ir geopolitinių kaštų, ji leido JAV sukurti veikiantį priešraketinį skydą. Tai verčia užduoti ir dar svarbesnį klausimą: jei vienintelė pasaulio supervalstybė nesugeba patikimai leisti net mokomųjų raketų, kokia prasmė kasmet eikvoti po 10 milijardų dolerių, stengiantis neutralizuoti kur kas elementaresnes tokių šalių, kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, norinčių pasigaminti tarpžemynines balistines raketas, pastangas? – klausia „Time“.
