Net ir didžiausių kada nors Žemėje vaikščiojusių dinozaurų smegenys buvo gana mažos, teigia tyrėjai.
Mokslininkai analizavo 70 mln. metų milžiniško dinozauro Ampelosaurus kaukolės fosilijas, 2007 metais rastas Kuenkoje Ispanijoje, tiesiant greitųjų traukinių liniją, jungiančią Madridą ir Valensiją. Šis roplys – zauropodas, ilgakaklis, ilgauodegis žolėdis, didžiausia būtybė, kada nors vaikščiojusi Žemės paviršiumi. Ampelosaurus – zauropodų, vadinamų titanozaurais, rūšis. Daugumos jų kūnus dengė šarvus primenantys žvynai.
Zauropodų kaukolės paprastai labai trapios, vos kelios jų nepažeistos išliko iki mūsų laikų. Jos padeda mokslininkams daugiau sužinoti apie dinozaurų smegenis. Kaukolės vidų nuskenavę kompiuteriniu tomografu, tyrėjai sukūrė trimatę Ampelosaurus smegenų rekonstrukciją. Paaiškėjo, kad gyvūno smegenys – ne didesnės už teniso kamuoliuką.
„Šio roplio ilgis galėjo siekti 15 metrų. Nepaisant to, jo smegenys ne didesnės nei 8 centimetrai“, – teigė paleontologas Fabienas Knollis iš Ispanijos Nacionalinio gamtos mokslų muziejaus.
Pirmieji zauropodai atsirado maždaug 160 mln. metų anksčiau nei ši fosilija.
„Bėgant laikui šioje gyvūnų grupėje didesnio smegenų plėtimosi nematome, priešingai nei daugumoje žinduolių ir paukščių grupių, kur palaipsniui smegenys didėja“, – teigė anatomas ir paleontologas Lawrence`as Witmeris iš Ohajo universiteto.
Jau ne vienerius metus mokslininkai svarstė, kaip didžiausi sausumos gyvūnai galėjo gyventi su tokiomis mažomis smegenimis. „Galbūt turėtume perversti klausimą ir teirautis ne apie tai, kaip jie galėjo funkcionuoti su tokiomis mažomis smegenimis, bet ką daugelis šiuolaikinių gyvūnų daro su juokingai didelėmis smegenimis. Karvės gali būti trigubai didesni Einšteinai, tačiau kodėl?“ – svarstė L. Witmeris.
Kompiuterinis modelis taip pat parodė, kad Ampelosaurus turėjo mažą vidinę ausį.
„Vidinės ausies dalis siejama su klausa, taigi faktas, jog jis turėjo mažą vidinę ausį, reiškia, kad greičiausiai jis ne itin gerai girdėjo ore sklindančius garsus. Jis greičiausiai naudojosi tokia klausa, apie kurią daug nesusimąstome ir kuri priklauso nuo garso, perduodamo žeme“, – aiškino mokslininkas.
Anot jo, vidinė ausis taip pat padeda palaikyti pusiausvyrą.
„Remiantis tuo, ką žinome apie jo vidinę ausį, galime teigti, kad Ampelosaurus greičiausiai nelabai vertino mėšlungiškus akių ar galvos judesius, tačiau tą galima suprasti – juk tai gana dideli, lėtai judantys, augalus ėdantys gyvūnai“, – kalbėjo L. Witmeris.
Kiek anksčiau F. Knollis su kolegomis rekonstravo kito zauropodo, Spinophorosaurus nigeriensis, smegenis. Palyginus su Ampelosaurus, šio vidinė ausis buvo gana gerai išsivysčiusi.
„Gana mįslinga, kad zauropodų vidinės ausies morfologija yra tokia skirtinga, nors kūno forma – tokia panaši. Be abejo, reikia tolimesnių tyrimų“, – sakė jis.
Šiuo metu mokslininkai ginčijasi, ar zauropodai galvas laikė prie žemės, žvelgdami į žemai augančius augalus, ar aukštai, kaip žirafos, naršydami po aukštai augančius lapus.
„Gali būti, kad daugiau sužinoję apie vidinę ausį, galėsime pasakyti, kokia buvo zauropodo galvos laikysena“, – pastebi L. Witmeris.
Tyrimas skelbiamas internetiniame žurnale PLOS ONE.
