Nešiojamųjų kompiuterių su sensoriniais ekranais plėtrą labiausiai bandė skatinti kompanijos „Microsoft“ ir „Intel“. Pirmoji buvo suinteresuota, kad vartotojai po truputį priprastų baksnoti pirštų ekraną, kadangi atsirado „Windows 8“ su visiškai nauja vartotojo sąsaja.
„Intel“ tiesiog ieškojo „šviežių idėjų“, kurios leistų atgaivinti merdinčią asmeninių kompiuterių rinką. Kad gamintojams būtų dar linksmiau, „ultrabukams“ su „Haswell“ platforma sensoriniai ekranai tapo privalomais.
Suprantama, jog visi „Intel“ pažadai, susiję su pasakiškai pigiais „ultrabukais“, taip ir liko popieriuje bei IT tinklalapių archyvuose. Reikiamų komponentų gamybos apimtys buvo mažos, tad kaina išliko labai aukšta, o per didelės kainos iškart atbaidė potencialius pirkėjus. Šis uždaras ratas taip ir neįveiktas.
Leidinys „DigiTimes“ praneša, jog nešiojamųjų kompiuterių gamintojai ėmė koreguoti savo 2014 m. planus taip, jog juose liktų kuo mažiau modelių su sensoriniais ekranais. Šiuo metu tik apie 10 proc. nešiojamųjų kompiuterių turi sensorinius ekranus, ir kitąmet ši tendencija praktiškai nesikeis. Įdomu tai, kad tokių kompiuterių kainos yra tais pačiais 10 proc. didesnės, nei įprastų.
Nešiojamųjų kompiuterių paklausa ir taip krenta, todėl gamintojai suinteresuoti parduoti kuo daugiau prieinamų modelių, o toks „balastas“, kaip sensorinis ekranas, mažai kam reikalingas. Bent jau tai aktualu tų sistemų, kurios negali transformuotis į planšetinius kompiuterius, atveju.
