Į Osvencimą Raudonoji armija 1945-aisiais įžengė atsitiktinai, tikina buvęs kalinys.
Jei 1944-ųjų vasarą Raudonoji armija būtų pasinaudojusi vokiečių kariuomenės atsitraukimu ir žengusi į priekį, būtų pavykę išgelbėti ne tik daugelio Varšuvos sukilimo dalyvių gyvybę, bet ko gero ir šimtus tūkstančių Osvencimo koncentracijos stovykloje buvusių žydų, teigia Lenkijos portalas „Wirtualna Polska“.
Tai buvęs Osvencimo kalinys ir Varšuvos sukilimo dalyvis, buvęs „Armija Krajowa“ poručikas, istorikas profesorius Władysławas Bartoszewskis pareiškė per susitikimą Krokuvoje su jaunimu ir karo veteranais. Šis susitikimas buvo surengtas albumo „Paliktieji Varšuvos sukilimo didvyriai“ pristatymo proga. Knygos tekstą parašė profesorius W. Bartoszewskis, nuotraukų autorius – Adamas Bujakas.
Kreipdamasis į jaunimą W. Bartoszewskis sakė, kad pagal Sovietų Sąjungos vadovų sumanymą Varšuva ir visa Lenkija turėjo būti nubausta III Reicho kareivių rankomis už tai, kad nebuvo nuolanki Stalinui.
Jei Raudonoji armija būtų žygiavusi toliau, tai maždaug 1944-ųjų vasarą būtų buvęs užimtas Osvencimas. Dujų kameros jame veikė iki rugpjūčio, ir paskutinieji 400 – 450 tūkstančių kalinių – Vengrijos žydų – per vasarą buvo nužudyti. Tai yra, beveik 40 proc. visų Osvencimo aukų žuvo todėl, kad 1944 m. vasarą frontas buvo pernelyg toli, sakė W. Bartoszewskis.
Jis pabrėžė, kad iš savo pokalbių su Raudonosios armijos veteranais, o taip pat iš Izraelyje dokumentuotų ten gyvenančių buvusių raudonarmiečių žydų liudijimų aiškėja, kad vokiečių koncentracijos stovykla Osvencimas buvo užimta atsitiktinai, vykdant Aukštutinės Silezijos puolimą.
„Izraelyje aš kalbėjausi su buvusiais Raudonosios armijos veteranais žydais, kurie po 1990 m. emigravo į Izraelį. Jie yra Izraelio piliečiai ir sako, ką nori. Tarp jų yra ir aukščiausių Raudonosios armijos karininkų, dabar jau garbingo amžiaus žmonių. Aš kalbėjausi su vienu Osvencimo išlaisvinimo dalyvių. Tiesą sakant, tuo metu stovykla jau buvo tuščia, nes joje buvo likę vos 6,5 tūkstančio kalinių. Tas žmogus man pasakojo, kad kariams buvo duotas įsakymas pasiekti šachtas ir užimti Aukštutinę Sileziją“, - W. sakė Bartoszewskis.
Ir visiškai atsitiktinai, net nesuprasdami, kur pateko, jie atsidūrė Osvencimo teritorijoje, pasakoja profesorius. Jie apstulbo pamatę, kas ten darosi, nutraukė žygį ir savanoriškai, padedami savo karo medikų, bandė gelbėti tuos 6,5 tūkstančio žmonių, mirštančių sniege ir purve. Jie buvo tam visiškai nepasiruošę.
„Nebuvo jokio Osvencimo „išvadavimo“. Jo teritorija buvo užimta žygiuojant į Aukštutinę Sileziją“, - pabrėžė Bartoszewskis.
Pasak profesoriaus, būtent dėl to, kad su naciais kovojančiai Varšuvai nepadėjo Sovietų Sąjunga, daugelį dešimtmečių Varšuvos sukilimas, kaip ir Katynės žudynės, komunistams buvo tabu.
Štai kodėl albumas pavadintas „Paliktieji didvyriai“, nes prisiminus šį sukilimą peršasi išvada, kad žmones, atidavusius savo gyvybę ar ja rizikavusius, sąjungininkai paliko likimo valiai. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo palikti pusę amžiaus, - sakė albumą išleidusios Krokuvos leidyklos „Bialy Kruk“ vadovas Leszekas Sosnowskis.
Albumas „Paliktieji Varšuvos sukilimo didvyriai“ – tai Adamo Bujako fotokelionė po Varšuvos sukilimo muziejų. Leidinyje – daugiau nei 100 nuotraukų. Jis išleistas lenkų, anglų ir vokiečių kalbomis, skelbia „Wirtualna Polska“.