Dar septintajame dešimtmetyje JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽV) išleido milijonus dolerių ir metus dirbo kurdama kiborgą-kačiuką šnipą, skirtą sovietų šnipinėjimui ir informacijos gavimui. Amerikiečių nelaimei, jų svajonės apie katiną šnipą žlugo anksčiau laiko, kai šį projektą tariamai suvažinėjo taksi automobilis.
Katino šnipo istoriją galima sudėlioti tarsi puzlę iš daugybės išslaptintų 1960-ųjų dokumentų ir kitų šaltojo karo žvalgybos bendruomenės šaltinių. Kodiniu pavadinimu „Operacija Akustinis Kačiukas“ projektas siekė įgyvendinti idėją – implantuoti mikrofoną į katino ausies kanalą ir mažą radijo siųstuvą jo kaukolėje, kaip aprašyta 2013 m. Emily Anthes knygoje „Frankenšteino katės“.
Įrengus šiuos paprastus prietaisus, katinas būtų mokomas patekti į sovietų ambasadas ar net Kremlių, kuriame jis įrašytų pokalbius ir perduotų juos CŽV agentams.
CŽV dokumentuose taip pat paaiškinta, kaip jie eksperimentavo su įvairiomis technikomis tam, kad būtų galima komanduoti katiną šnipą, efektyviai kontroliuojant katino judėjimą kaip nuotoliniu būdu valdomą automobilį. Galų gale, kaip jums gali pasakyti bet kuris katės savininkas, nėra lengva jas išmokyti komandų.
„Išleista daug pinigų. Jie perpjovė katiną, įdėjo į jį baterijas, laidus. Uodega buvo naudojama kaip antena. Jie padarė monstrą. Jie jį vis testavo ir testavo“, – pasakojo specialusis CŽV direktoriaus pavaduotojo padėjėjas šeštajame dešimtmetyje Viktoras Marchetti, pasak 2001 m. knygos „The Wizards of Langley“.
Toliau jis aiškino, kad vienas pirmųjų katinų šnipų per vieną ankstyviausių realaus pasaulio eksperimentų sulaukė greitos mirties: „Pagaliau jie pasiruošę. Jie išnešė jį į parką, nukreipė link parko suolo ir pasakė: „Klausyk tų dviejų vaikinų...“ Jie išleido jį iš mikroautobuso, o tuo metu pro šalį važiavęs taksi jį suvažinėjo. Jie sėdėjo furgone su visais šiais ciferblatais, o katė buvo negyva!“
Vėliau V. Marchetti tapo JAV žvalgybos bendruomenės kritiku. Buvo žinoma, kad jis skleidė keletą prieštaringų ir abejotinų idėjų, kai kurios iš jų buvo laikomos sąmokslo teorijomis, o tai reiškia, kad jo įžvalgas apie keistus CŽV laikus reikėtų vertinti atsargiai.
Iš tiesų CŽV dokumentuose pasakojama šiek tiek kitokia istorija. Labai redaguota ataskaita pavadinimu „Peržiūros apie dresuotas kates“ rodo, kad projektas buvo šiek tiek sėkmingas, tačiau visai nenaudingas agentūrai. Juose buvo parašyta: „Mes supratome, kad tai tikrai įmanoma <...> Tai savaime yra puikus pasiekimas.“
Tačiau dokumentuose taip pat pažymima: „Mūsų baigtas dresuotų kačių tyrimas <...> skirtas naudoti <…> įtikino mus, kad programa praktiškai netiks mūsų labai specializuotiems poreikiams“.
Pranešama, kad buvo išleista milijonai dolerių, tačiau svajonė apie kiborgą-katiną šnipą galiausiai atsidūrė šiukšlių dęžėje. Žvelgiant į praeitį, galbūt katės nebuvo geriausias pasirinkimas.
