Saulės kaimynystėje esanti „Saurono akimi“ dar vadinama ryški pietinio pusrutulio dangaus sferos žvaigždė Fomalhautas (Pietų Žuvies Alfa) nepaliauja stulbinęs astronomų. Ką tik jis mokslininkams pametėjo naują staigmeną.
Kadangi įspūdingoji žvaigždė yra taip arti Saulės sistemos (už 25 šviesmečių), galingais teleskopais buvo galima gana smulkiai įžiūrėti visą šios sistemos struktūrą – pradedant arčiau žvaigždės esančiu šiltu dujų-dulkių disku, baigiant toliau nuo žvaigždės esančiu žiedu, kuris lyginamas su Saulės sistemos Kuiperio juosta.
Iš pradžių Fomalhauto žvaigždė nustebino astronomus tuo, jog turi planetą, įsikūrusią tarp dviejų diskų (ji buvo pavadinta Fomalhauto b). Po to buvo atrasta, kad Fomalhautas yra vienanarė ir net ne dvinarė, o net trinarė žvaigždė – planeta skrieja aplink tris žvaigždes. O pastarosiomis dienomis sužinota, kad trečioji šios sistemos žvaigždė irgi turi nedidelį nuolaužų žiedą.
Fomalhautas yra masyvi žvaigždė – 1,9 karto masyvesnė už Saulę. Kadangi ji yra tik už 25 šviesmečių, Fomalhautas yra viena ryškiausių žvaigždžių pietinio pusrutulio naktiniame danguje. Abi Fomalhauto pagrindinės žvaigždės kompanionės yra gerokai mažesnės. Antrosios žvaigždės (Fomalhauto B) masė siekia tik 0,7 Saulės masės, o trečiosios (raudonosios nykštukės Fomalhauto C) masė siekia tik 0,2 Saulės masės.
Fomalhauto C nuo didžiosios žvaigždės nutolusi 2,5 šviesmečio – tai yra maždaug pusė kelio nuo Saulės iki jai artimiausios žvaigždė Kentauro Alfos sistemoje. Kad Fomalhauto C gravitaciniais ryšiais susijusi su Fomalhautu A ir B, astronomai išsiaiškino tik prieš tris mėnesius, 2013 m. spalį.
„Fomalhauto C nykštukę juosiantis diskas buvo absoliuti staigmena, – patvirtino tyrimui vadovavęs Kembridžo universiteto astronomas Grantas Kenedis (Grant Kennedy). – Tai – tik antroji mums žinoma sistema, kurioje bent dvi žvaigždės turi savarankiškus diskus.“
Santykinai vėsios dulkių ir ledo dalelės yra gerokai ryškesnės ilgųjų bangų diapazone, o tokie teleskopai kaip „Herschel“ įžvelgia infraraudonosios šviesos perteklių. Vis dėlto „Herschel“ raiška yra gerokai mažesnė nei optinio teleskopo, tad pro jį įžiūrėti Fomalhauto C disko struktūrą nebuvo įmanoma.
G. Kenedžio tyrėjų grupė linkusi manyti, kad trečiosios žvaigždės diskas yra gana šaltas (temperatūra siekia apie 24 laipsnius aukščiau absoliutinio nulio) ir gana mažas – jis driekiasi ne toliau nei 10 astronominių vienetų (atstumų nuo Saulės iki Žemės). Tačiau tikėtina, kad jo struktūra gali būti tokia pat, kaip ir įspūdingosios Fomalhauto A: diskas turėtų būti ryškus, elipsės pavidalo, atsiskyręs nuo gimtosios žvaigždės. Visos trys savybės byloja, kad gravitacinės perkrovos gali destabilizuoti disko viduje skriejančių kometų orbitas.
„Pernai Fomalhautas tapo nepaprastai įdomus kaip žvaigždžių sistema, – atkreipia dėmesį G. Kenedis. – Kai supratome, kad tai – trinarė žvaigždė, pasidarė neaišku, kaip galėjo susiformuoti tokia sistemos konfigūracija. Turėti vieną kompanionę – ne taip sudėtinga, bet turėti dar ir antrą – tai yra labai neįprasta. Mums teks išsiaiškinti kažkokį naują žvaigždžių sistemų formavimosi mechanizmą.“
Mokslininkas viliasi, kad „naująjį mechanizmą“ išsiaiškinti ir perprasti padės trečiosios žvaigždės diskas. Tiksliausios hipotezės dar nėra suformuluotos, tačiau tikėtina, kad mažoji žvaigždė drumsčia šios sistemos ramybę.
Kitas Fomalhauto žvaigždės tyrimų etapas – kelerius metus truksiantys stebėjimai. Jų tikslas – nustatyti tikslias žvaigždžių orbitas.
„Žinodami jas, galbūt pastebėsime, kas dar veikia šią sistemą ir mes suprasime, kodėl keistoji „Dievo akies“ Fomalhauto sistema atrodo taip, o ne kitaip.
Tyrimo rezultatai pristatyti mėnraščio „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ straipsnyje.
