Saulės paviršiuje vykstančios audros yra pakankamai stiprios, jog sugeba sukelti ištisas elektros skirstomųjų tinklų avarijas. Laimė, astronomai artėjančias Saulės audras sugeba aptikti 140 milijonų kilometrų atstumu.
Be to, NASA šiuo metu kuria „Saulės skydą“, kuris turėtų minimizuoti mus pasiekiančių elektromagnetinių trikdžių poveikį energijos tiekimo linijoms.
Prasto Saulės „oro“ keliamas pavojus energetikos tinklams apibendrintai vadinamas geomagnetiškai indukuota srove (angl. geomagnetically induced current, GIC). Kai žvaigždė Žemės kryptimi į atvirą kosminę erdvę išsviedžia didžiulius savo medžiagos kiekius (pavyzdžiui, protuberantų pavidalu), jos sukuriamas elektromagnetinis laukas tiesiogine prasme sudrebina planetos magnetinį lauką. Todėl tiek viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, tiek žemės paviršiuje yra sugeneruojamos elektros srovės, galinčios sutrikdyti elektros tinklų veikimą, perdeginti jautrius elektroninius grandynus, o kai kuriais atvejais netgi išlydyti didelės galios transformatorių apvijas.
Šie transformatoriai yra būtini, norint užtikrinti nepertraukiamą energijos tiekimą. Jie taip yra brangi įranga, kurią pataisyti galima tik gamykloje, tad jų pakeitimas gali trukti iki metų ar net ilgiau. Tai reiškia, jog stiprūs Saulės atmosferos reiškiniai potencialiai gali ilgam laikui išvesti iš rikiuotės dideles skirstomųjų tinklų atkarpas, dėl ko tiek regiono ekonominė veikla, tiek jame gyvenančių žmonių buitis taptų daugiau nei nepatogi.
Tačiau NASA specialistai turi konkretų planą, kaip apsisaugoti prieš tokius netikėtus sutrikimus. Jų inžinierių sumanymas remiasi paprasta logika – jei transformatoriai būtų išjungti tuo metu, kai audra pasiekia Žemę, įranga išliktų nesugadinta; tereikia tik nustatyti, kur ir kada tai įvyks. Saulės masės išsviedimas į kosmosą (angl. coronal mass ejection, CME) bus matuojamas naudojant NASA Saulės ir heliosferos orbitinės observatorijos (SOHO) ir dviejų NASA STEREO erdvėlaivių įrangą. Pagal matavimų duomenis bus atkuriamas trimatis elektromagnetinės audros pasiskirstymas ir bus prognozuojamas susidūrimo su Žemės atmosfera laikas.
Atsižvelgiant į Saulės masės išmetimo į kosmosą intensyvumą, laikas, kol audra pasieks Žemę, gali svyruoti nuo 24 iki 48 valandų. Kritinis momentas bus nustatomas naudojant erdvėlaivio ACE, nutolusio nuo mūsų planetos 1,5 milijono kilometrų atstumu, įrangą. Šio erdvėlaivio jutikliais bus patikslinamas audros sklidimo greitis, magnetinio lauko stipris ir tankis, o duomenys bus persiunčiami į NASA Goddardo Kosminių skrydžių centrą, kur tolesnė analizė bus atliekama taikant matematinius modelius. Likus 30 minučių iki susidūrimo, NASA kompiuteriai apskaičiuos vietas, kuriose bus indukuojamos stipriausios geomagnetinės srovės, o automatiniai jungikliai išjungs audros poveikiui jautrią tinklų įrangą. Žinoma, tas regionas kuriam laikui neteks energijos tiekimo, tačiau pertrūkis bus laikinas – audrai pasibaigus tinklai automatiškai atstatys ankstesnę savo veiklą. Tiesa, šiais metais Saulė buvo palyginti rami, todėl tyrinėtojų komanda dar nespėjo sukaupti visų reikiamų duomenų. Tačiau 2013 metais Saulės aktyvumas turėtų pasiekti viršūnę, tad pirmoji galimybė išbandyti naująjį „Saulės skydą“ jau nebetoli.
