Jeigu šalies švietimo sistemoje nebus esminių permainų, tikslas 2020 metais Lietuvai tapti aukštųjų technologijų šalimi – nepasiekiamas. Tokios nuomonę penktadienį išsakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Pasmerkti būti bedarbiais
„Jeigu yra mažai taikomuosius ar technologijų mokslus baigusių žmonių, natūralu, kad inovacijas mes turime importuoti iš kitų šalių, nes šalies viduje jų neatsiranda“, – sakė jis pastebėdamas, kad tokia padėtis susiklostė iš dalies dėl spragų lietuviškoje švietimo sistemoje. N. Mačiulis tvirtino, kad vidurinę mokyklą baigęs abiturientas beveik visada nesupranta, ką jis rengiasi studijuoti ir kodėl jis rengiasi studijuoti. „Pasirinkimo kriterijumi tampa tėvų patarimai, artimųjų sprendimai, bet ne gilesnė tiek darbo rinkos poreikio, tiek tos studijų programos suteikiamų kompetencijų analizė“, – aiškino jis.
N. Mačiulio nuomone, Lietuvoje yra labai mažai testų, kuriuos atlikus būtų galima įsitikinti, kurios srities gebėjimus moksleivis yra labiau išvystęs ir kurioje srityje jis galėtų save lengviau realizuoti. „Jeigu nepaisant kažkokių gebėjimų ir kompetencijų vis tiek renkamasi ta specialybė, kuri remiantis vyraujančia nuomone yra populiari rinkoje ar esą perspektyvi, jauno žmogaus galimybės bus ribotos ir jam sunkiai seksis realizuoti savo pagrindines, labiausiai išvystytas specialybes. Rezultatai bus nuviliantys“, – tvirtino ekonomistas.
Šiandien Lietuvoje dažniausiai abiturientai renkasi socialines mokslų programas, todėl šios srities specialistų pasiūla yra per didelė ir dalis jaunuolių pasmerkti baigę studijas būti bedarbiais arba dirbti ne pagal specialybę. „Kai žmogus, įgijęs kažkokią labai aiškią specialybę ar kompetenciją ima dirbti ne pagal tai, ką studijavo, tai aiškus neigiamas signalas apie įgyto išsilavinimo kokybę ir jo gebėjimus ateityje realizuoti gautas žinias“, – teigė N. Mačiulis.
Ydinga švietimo sistema
Kad lietuvaičiai nelinkę į matematinius mokslus rodo ir kasmet atliekamas Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas, kuriame vertinama, kaip kiekvienos šalies dvyliktokai sugeba atlikti tris pagrindinius dalykus: kiek jie linkę į mokslą, kokie yra jų matematiniai gebėjimai ir kaip moksleiviai sugeba skaityti, analizuoti ir interpretuoti tekstą.
„Pagal visus šiuos rodiklius mūsų abiturientai patenka į EBPO šalių reitingo antrąjį 50-tuką. Nors, pavyzdžiui, Estija pagal visus šiuos rodiklius visada būna pirmame dešimtuke. Tad akivaizdu, jog estų pradinio ir vidurinio mokymo sistema gerokai efektyvesnė, nes vargu, ar tokią statistiką galime vadinti prigimtiniais skirtumais“, – aiškino ekonomistas. Jis pastebėjo, kad Estijoje švietimo sistema yra dalinai nukopijuota iš Suomijos, kuri EBPO tyrime kaskart užima pirmąją vietą.
„Jau ne kartą yra minėta, kad Lietuvos mokyklose yra mokoma pagrindinių dviejų kompetencijų: išmokti atmintinai ir gebėti atkartoti. O taikymo, analizavimo, kūrybinės veiklos yra itin mažai. Ir panašu, kad ta problema persikelia ir į aukštojo mokslo sistemą, nes paruošiami jauni specialistai, kurie nejaukiai jaučiasi tose specialybės, kur reikia nuolat mąstyti, kur neužtenka mokėjimo išmokti atmintinai ir atkartoti. Dėl šios priežasties Lietuvoje yra mažai technologinius ir taikomuosius mokslus studijuojančių specialistų“, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Technologijų šalimi nebūsime?
Nors kol kas su didelėmis problemomis ateinantį penkmetį šalis nesusidurs dėl potencialaus ekonomikos augimo, nedarbo mažėjimo ir darbo efektyvumo didėjimo, antrąjį šio dešimtmečio penkmetį ekonomistas žada Lietuvai rimtas problemas.
„Darbo jėgos mažėjimas, nebedidėjantis užimtumas stabdys potencialų Lietuvos ekonomikos augimą. Mažėjantį darbo jėgos kiekį kaip pagrindinį ekonomikos augimo šaltinį galėtų pakeisti kapitalas ir investicijos. Tačiau žmoniškąjį kapitalą investicijos gali pakeisti tik iki tam tikro lygio. Jeigu mes kalbėtume apie ėjimą aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, kurioje vyrauja technologiniai mokslai ir aukštos pridėtinės vertės paslaugos, link, kapitalas nėra pagrindinis šaltinis“, – pabrėžė N. Mačiulis.
Anot jo, svarbiausia yra kvalifikuota darbo jėga, tačiau žvelgiant į dabartinį studentų profilį ir įgyjamas specialybes, kompetencijas, potencialo Lietuvai tapti aukštųjų technologijų šalimi – labai mažai. „Didžiausia viltis, turbūt, gausus jaunuolių, studijuojančių užsienyje, skaičius, tačiau klausimas, kokia dalis jų grįš ir norės realizuoti savo žinias Lietuvoje, o ne tose šalyse, kur studijuoja?“ – svarstė ekonomistas.
Pavyzdys – Vokietija
Jo nuomone, šiandien Lietuvoje aukštasis mokslas yra nuvertėjęs ir susidaro toks įspūdis, kad jaunuoliai mano, jog be magistro laipsnio Lietuvoje nieko neįmanoma veikti.
„Visi renkasi universitetus ir tik iš bėdos – kitas mokyklas. Atrodo, kad Lietuvoje studijuoti konkrečią technologinę specialybę yra gėda“, – stebėjosi N. Mačiulis. Anot jo, padėtį šioje srityje galėtų keisti verslininkai, kurie nuolat skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, o pavyzdžiu Lietuvai galėtų tapti Vokietija, kur didelė dalis studentų turi galimybes metus ar du padirbėti pagal savo specialybę įmonėse ir įsitikinti, ar pasirinkta profesija jiems tinkama.
