Meniu patiekalai gal ir ne patys prašmatniausi, tačiau karšti, net dūmai rūksta. Kosminis teleskopas „Herschel“ užfiksavo, kaip Paukščių Tako centre tūnanti, ilgą laiką badavusi supermasyvi juodoji skylė atgijo ir siurbia ekstremaliai aukštos temperatūros dujas, praneša Europos kosminės agentūros ESA astronomai.
„Didžiausia staigmena – centrinio galaktikos regiono molekulinių dujų temperatūros aukštumas, – pranešime spaudai neslepia ESA mokslininkai. – Pasirodo, dujos ten įkaista iki maždaug +1000°C, o tai yra nepalyginamai aukštesnė temperatūra nei būdinga tarpžvaigždiniams molekuliniams debesims. Paprastai tarpžvaigždinių debesų temperatūra būna ne aukštesnė nei kelios dešimtosios laipsnio aukščiau -273°C arba absoliutaus nulio.“
Visus vėsinimo medžiagų rezervus jau išnaudojęs ir tiriamuosius darbus bebaigiantis kosminis teleskopas „Herschel“ savo darbo vaisius teiks dar kelerius artimiausius metus, o mokslininkai turės galimybę analizuoti teleskopo sukauptą informaciją. „Herschel“ netoli Paukščių Tako centro (supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* apylinkėse) atrado molekulinių debesų, kuriuos sudaro vandens garai ir anglies monoksidas (smalkės).
Šaulio A* yra kolosalaus dydžio juodoji skylė – 4 mln. kartų masyvesnė už Saulę. Laimei, nuo Žemės ji yra gana saugiu atstumu – už 26 tūkst. šviesmečių. Bėda tik, kad nuo teleskopų objektyvų šį neeilinį dangaus objektą slepia galaktinių dujų ir dulkių šydas. „Herschel“ šią problemą apėjo stebėdamas Paukščių Tako centrą infraraudonųjų spindulių diapazone (registruodamas iš galaktikos centro sklindančias šilumines bangas).
„Herschel“ sugebėjo užfiksuoti tolimesnės infraraudonojo spektro dalies emisijas vos už vieno šviesmečio nuo juodosios skylės, – dėsto tyrimo autorius iš Astrobiologijos centro (Ispanija) Chavjeras Goikoečija (Javier Goicoechea). – Tokiu būdu pirmą kartą tapo įmanoma tokio ilgio bangų diapazone atskirti emisijas, kurias spinduliuoja centrinę bedugnę supantis tankus molekulinis diskas.“
Tyrėjų kolektyvas yra linkęs manyti, kad dujas įkaitina smarkūs įmagnetizuotų molekulinių debesų sukrėtimai, o šie kyla, kai dujų debesys susiduria kaktomuša arba jas sudaranti medžiaga didžiuliu greičiu praskrieja tarp žvaigždžių ir prožvaigždžių (jaunų, besiformuojančių žvaigždžių).
„Taip pat jau kurį laiką stebime karštų dujų srautus, kurie nepaliaujamai krinta į Šaulio A* – į patį mūsų galaktikos centrą, – pridūrė Ch. Goikočija. – Panašu, kad juodoji skylė tiesiai priešais „Herschel“ objektyvą susiruošė sukirsti pietus.“
