Senovinių virusų, kuriais mūsų protėviai užsikrėtė prieš milijonus metų, pėdsakai paplitę labiau nei anksčiau manyta.
Naujasis tyrimas atskleidė, kaip plačiai virusai, siekiantys dinozaurų laikus, vis dar klesti mūsų genetinėje medžiagoje. Jis taip pat pateikė daugiau žinių apie didžiosios dalies mūsų genetinės medžiagos, kurios mokslininkams vis dar nepavyksta perprasti, kilmę.
Mokslininkai tyrė 38 žinduolių, tarp jų – žmonių, pelių, žiurkių, dramblių ir delfinų, genomus. Tyrimas atliktas Oksfordo universitete, Aaron Diamond AIDS tyrimų centre Niujorke ir Rega institute Belgijoje.
Vienas iš aptiktų virusų į bendro protėvio genomą pateko maždaug prieš 100 mln. metų, o jo likučiai aptikti beveik visuose tirtuose žinduoliuose.
Kitu užsikrėtė ankstyvieji primatai, o jis aptiktas beždžionėse, žmonėse ir kituose primatuose.
Mokslininkai nustatė, kad dauguma šių virusų prarado gebėjimą persikelti iš vienos ląstelės į kitą. Vietoj to jie liko savo ląstelėje šeimininkėje, kur labai efektyviai dauginosi, ląstelėje praleisdami visą jos gyvenimo ciklą.
Tyrėjai aptiko pėdsakų virusų, kurie žinduolių genomuose dauginasi taip sparčiai, kad juos galima lyginti su ligos protrūkiu.
„Tai epidemijos istorija kiekvieno gyvūno genome, istorija, kuri vystosi 100 mln. metų ir tęsiasi šiandien. Mes įtariame, kad šie virusai priversti pasirinkti: arba laikytis savo „gyvybiškai svarbios“ esmės ir sklisti tarp gyvūnų ir rūšių, arba įsipareigoti vienam genomui ir masiškai plisti jame“, – teigė tyrimo autorius Robertas Belshawas iš Oksfordo universiteto Zoologijos departamento.
Tyrimas rodo, kad virusai prarado geną, vadinamą env, kuris atsakingas už sklidimą tarp ląstelių. Vadinami endogeniniais retrovirusais, šie mikroorganizmai savo ląstelėse šeimininkėse paplito 30 kartų labiau nei įprasta.
Šis tyrimas yra vienas iš bandymų suprasti visą žmogaus genomą.
Stebina tai, kad žmogaus gyvenimas užkoduotas tik 1,5 proc. mūsų ląstelėse esančios genetinės medžiagos. Pusė visos likusios kartais vadinama „DNR šiukšlėmis“, neatliekančiomis jokios žinomos funkcijos, o likusioji dalis susideda iš genų, kuriuos atnešė virusai ir kiti parazitai.
Pasak tyrimo vadovo Gkikas Magiorkinis, „didžioji dalis mūsų genome esančios tamsiosios medžiagos laikosi savo žaidimo taisyklių, visai kaip infekcinės ligos epidemija, veikianti milijonus metų“.
„Šio senovinio žaidimo taisyklų sužinojimas padės mums suprasti jų įtaką sveikatai ir ligoms“, – teigė jis.
