Goda Raibytė, LRT.lt
Vadovėliai mokyklose ir universitetuose tampa atgyvena. Taip teigė konferencijoje „Login“ viešėjęs mokslo populiarintojas fizikas dr. Derekas Mulleris. „Vadovėlių era baigėsi, nes dėl šiuolaikinių technologijų mes pasiekiame neišsemiamus informacijos klodus. Mokytojas turi padėti suprasti ir kritiškai atrinkti pateiktą informaciją, o ne paimti vadovėlį ir sakyti: „Štai vadovėlis, dabar jus išmokysiu tik tai, kas jame parašyta“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigė jis.
– Naujausiame pranešime, kurį skaitėte Vilniuje, konferencijoje „Login 2014“, labai giriate „Youtube“ ir peikiate „Facebook“. Sakykite atvirai: ar Jums „Youtube“ moka už reklamą?
– Aš nedirbu „Youtube“, bet jie man moka už mano sukurtų vaizdo siužetų peržiūras, iš ko aš gyvenu. Manau, šis reiškinys išties įdomus: tūkstančiai žmonių ten uždirba labai daug pinigų, nes „Youtube“ moka už turinio kūrimą. [...] O dėl „Facebook“ man visada kyla klausimas – kur dingsta pinigai, kuriuos jiems moka vartotojai? Šis socialinis tinklas tikrai neturi kokybiško turinio... Pinigų negauna nei kūrėjai, nei jų šeimos nariai, nei draugai... Tai kur jie dingsta? Atsakau – „Facebook“ akcininkams. Taigi galime palyginti du visiškai skirtingus verslo modelius.
– Pranešime daugiausiai kalbate apie „Facebook“ gudrybę – žmones, kurie besivystančiose šalyse dirba neteisėtose „Like“ fermose: jie gauna nedidelę algą už nuolatinį „Like“ mygtuko spaudinėjimą. Teigiate, kad toks fanų kiekio auginimas yra ne tik nelegalus, bet ir nenaudingas. Tačiau „Facebook“ turi daugybė kitų gudravimo įrankių. Tarkime, kelias paskyras prižiūrintis administratorius gali „sujungti“ gerbėjų statistiką. Nors tai nelegalu, bet galimybė vis vien suteikiama. Kaip manote, ar tai – kaina, kurią turi mokėti socialinio tinklo vartotojas, ar to įmanoma išvengti?
– Problemą, apie kurią kalbate, „Facebook“ administracija gali labai lengvai išspręsti – tiesiog panaikinti tokį įrankį. Bet, deja, jie to tikrai nedarys. [...] Antai „Google“ dirba šimtai specialistų, kurie stengiasi užtikrinti, kad būtų kuo sunkiau sukčiauti. „Facebook“ to daryti net nepradėjo: asmuo gali turėti tik 5 tūkst. draugų, bet turi galimybę pamėgti neribotą skaičių puslapių. Skamba beprotiškai, tiesa? Manau, „Facebook“ turėtų nustatyti limitus, kiek puslapių gali pamėgti arba kiek „Like“ gali paspausti per dieną. Tai užkirstų kelią mano minėtiems „fermeriams“. Tačiau „Facebook“ to tikrai nepadarys, nes uždirba dideles sumas pinigų ir turi rengti ataskaitas akcininkams, kuriems bet koks pajamų kritimas sukeltų nepasitenkinimą.
– Esate garsus mokslo populiarintojas. Jūsų vaizdo siužetai „Youtube“ peržiūrėti 72 mln. kartų, turite 1,5 mln. prenumeratorių. Ar sunku buvo sulaukti pirmojo milijono peržiūrų?
Taip, labai sunku. Pirmojo milijono sulaukiau po 9 mėnesių sunkaus nuolatinio darbo. [...] Pirmasis mano kurtas siužetas, sulaukęs didelio populiarumo, buvo apie žaislinės spyruoklės (angl. slinky) judėjimą. Internautai tiesiog pakvaišo dėl jo! Norint sulaukti sėkmės internete, turi atrasti kažką, kas sukeltų panašią reakciją.
– Mokslo populiarinimas Lietuvoje vis dar nėra aktyvus. Turime nedaug mokslo populiarinimo kanalų ar tuo užsiimančių žmonių. Kaip manote, ar tai – problema?
Esu įsitikinęs, kad tai, jog mokslininkai ir visuomenė nebendrauja, yra milžiniška problema. Iš dalies tai – mokslininkų kaltė. Jie ne visada sugeba paaiškinti, kodėl jų idėjos, atradimai ir t.t. yra svarbūs. Bet ir visuomenė dažnai tiesiog nesidomi mokslu. Būtina suvokti, kad visa žmonija yra priklausoma nuo mokslo ir technologijų. Šį nesusikalbėjimą sprendžia tokie žmonės kaip aš – mokslo komunikatoriai. Mes paimame pačius „kiečiausius“ dalykus moksle ir juos pateikiame paprastiems žmonėms suvokiama kalba.
Sutinku daug žmonių, kurie sako, kad jiems mokslas neįdomus. Negaliu suprasti, kaip toks mąstymas įmanomas? Manau, tai – švietimo sistemos problema. Labai mažai gerų specialistų, kurie sugeba gerai išmokyti ir sudominti. Pedagogai turi suprasti, kad ypač jauniems žmonėms būtina parodyti, kad mokslas yra ne tik be galo įdomus, bet ir kasdien pritaikomas mūsų gyvenime.
Taip pat manau, kad mokslininkai turi atlikinėti tyrimus, kurie yra reikalingi visuomenei.
– Ar sutinkate, kad žmonių ir mokslininkų nesusikalbėjimas iš dalies gali būti ir mokslinio mąstymo pasekmė? Mokslininkai dažnai remiasi logika ir faktais, o paprasti žmonės nuomonę formuoja besiremdami emocijomis.
Mokslininkai – išties išskirtinės asmenybės. Kaip jūs ir sakote, jie vadovaujasi logika. Visi panašaus mąstymo žmonės pasirenka tiksliuosius mokslus. Taigi mokslininkas galvoja, kad, jeigu jis pasakys visus faktus, žmonės jį supras. Deja, viskas veikia kitaip. Be to, mokslininkai labai daug žino, todėl jiems sunku bendrauti su visuomene, nes nežinomas bendras žinių lygis. Tam, kuris labai daug žino, visada sunku paaiškinti kažką tam, kuris žino labai mažai arba nežino tiek daug. Vėlgi tai – vieta mokslo populiarintojams, nes jie supranta abi puses.
– Lietuvoje kai kurie mokslo institutai visai nevykdo viešųjų ryšių. Antai Teorinės fizikos ir astronomijos institutas per 2013 m. beveik neturėjo publikacijų internete. Daug keliaujate, ar panašių reiškinių pastebite ir kitose šalyse?
Mokslo institucijos turi turėti labai stiprius viešųjų ryšių departamentus. Visada labai džiaugiuosi, kai šia taisykle vadovaujamasi. Jūsų pateiktas pavyzdys mane tikrai stebina... Žinoma, kyla klausimas, kiek žmonių ten įdarbinti būtent komunikacijos vykdymui. Manau, geriems viešiesiems ryšiams reikia bent 5–10 narių komandos. Nepamirškite, kad šios įstaigos gauna pinigus iš valstybės, iš mokesčių mokėtojų, taigi jie privalo parodyti, kaip leidžiami gyventojų pinigai.
– Savo vaizdo siužetus dažnai pradedate žmonių gatvėje klausinėdamas apie, pavyzdžiui, distanciją nuo Žemės iki Mėnulio. Žinoma, praeiviai dažnai atsako neteisingai. Todėl esate kritikuojamas, kad žmones viešai žeminate ar verčiate kvailiais. Kokia, jūsų nuomone, yra tamsioji mokslo populiarinimo pusė?
Gaila, kai žmonės nesupranta, kodėl aš užsiimu mokslo komunikacija. [...] Aš tikrai nebandau juoktis iš žmonių. Netgi sukūriau video, kuriame su humoru bandau paaiškinti, ką aš darau. Be to, gali būti, kad žmonės gėdijasi nežinoti.
– Jūs esate fizikos mokslų daktaras. Ar nesulaukiate neigiamų įvertinimų iš kolegų, kad, užuot dirbęs laboratorijoje, kuriate vaizdo siužetus ir keliaujate po pasaulį?
Ne, priešingai, visi labai džiaugiasi, kad aš sugebu visuomenei paaiškinti sudėtingus mokslo dalykus. Taip pat jie manimi pasitiki – žino, kad suprantu, apie ką kalbu ir neprišnekėsiu nesąmonių. Daug mokslininkų prašo manęs pagalbos tam, kad padėčiau jiems pareklamuoti jų tyrimus, atradimus ir t.t. Kad ir kaip būtų, mokslininkai nori, kad visuomenė žinotų, ką jie nuveikė.
– Kaip manote, kas mokslo populiarinimo laukia ateityje?
Labai geras klausimas. Manau, kad viskas vystysis pagal tendencijas, kurios formuojasi šiuo metu. Žmonės vis labiau domėsis mokslu, nes atsiranda mokslo populiarinimo knygų, žurnalų, laidų (kaip geriausią pavyzdį norėčiau paminėti sugrįžusį dokumentinį serialą „Cosmos: A Space-Time Odyssey“). Trumpai tariant, žinoti ir suprasti yra madinga. Taigi nenuostabu, kad ateityje mokslo populiarinimo kanalų tik daugės.
Keičiasi ir interneto vartotojų įpročiai. Dabar „Youtube“ vartotojai, pažiūrėję siužetą, nebenori jaustis iššvaistę laiką, jie ieško naudos: išmokti ar tiesiog pasijuokti. O kartais jie nori išmokti ir pasijuokti kartu. Todėl savo kanale nevengiu humoro.
– Daugelio nuomone, Lietuvos švietimo sistema labai konservatyvi. Maža to, pavyzdžiui, 1–2 klasių Etikos pratybų sąsiuvinyje vaikai mokomi nacių poeto Hanso Baumanno eilių, kuriose „negriukai“ yra vadinami tauta. Spragų daugybė. Kaip manote, ar pasaulyje egzistuoja tobula švietimo sistema?
Sutinku, kad yra gerų, bet tobulos kol kas nėra. Man atrodo, kad geriausios yra tos, kurios mokytojui suteikia laisvę tyrinėti, išrasti inovatyvius būdus bendrauti su mokiniais, ir galiausiai – būti gerbiamiems visuomenėje. Pastebėjau, kad daugelyje Vakarų šalių mokytojo specialybė yra kone žemiausia karjeros forma, neva tokį darbą dažnai renkasi tie, kurie nesugeba nieko kito. Taip pat jie gauna stebėtinai mažus atlyginimus. Būti geru mokytoju reikia talento.
Vadovėlių era baigėsi, nes dėl šiuolaikinių technologijų mes pasiekiame neišsemiamus informacijos klodus. Mokytojas turi padėti suprasti ir kritiškai atrinkti pateiktą informaciją, o ne paimti vadovėlį ir sakyti: „Štai vadovėlis, dabar jus išmokysiu tik tai, kas jame parašyta“. Turime nuolat tyrinėti pasaulį, eksperimentuoti, analizuoti informaciją ir t.t. Pagal mane, tokia būtų ideali švietimo sistema.
– Išties daug pasiekėte mokslo populiarinimo srityje. Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?
Sulaukiau laiškų iš studentų ir mokinių, kuriuose jie teigia, jog aš pakeičiau jų gyvenimus ir parodžiau, koks nuostabus yra mokslas, kad paskatinau juos studijuoti ir t.t. Be abejonės, tai – didžiausias mano pasiekimas. Taip pat labai džiaugiuosi, kai mokslu sudominu tuos, kurie iki tol galvojo, kad jis yra nuobodus. Net jeigu jie nepasirenka atitinkamų studijų, vis vien ima suprasti mokslo vertę.
– Kokio mokslo pasiekimo dabar labiausiai laukiate?
Būdo sujungti kvantinę mechaniką ir gravitacijos teoriją. Tai padarę būtume tik per žingsnį nuo teorijos apie visą visatą. Trumpiau tariant, teorijos apie viską. Grubiai, mes dabar suprantame ir pažįstame tik maždaug 4 proc. visos visatos, kas sudaro kitus 96 proc.? Jaučiu, kad mokslas jau yra netoli. Manau, kad per savo gyvenimą dar išvysiu nepakartojamų atradimų. Negaliu sulaukti! Higgso bozono ir gravitacinių bangų atradimas, kuris laikomas Didžiojo sprogimo įrodymu, yra tik pradžia.
