Deja, savaime tik dėl technologijų, tai neįvyksta. Portalas tv3.lt klausė mokslininkių eksperčių, kaip tėvams „nesugadinti“ vaikų, nesaikingai ir neatsakingai brukant jiems išmaniąsias technologijas.
Atsakomybė ir priekaištai gimdytojams
Tikrai ne kartą girdėjote sakant, kad dabar „vaikai gimsta su telefonu rankose“. Tik naivuoliai tuo galėtų patikėti arba tie, kurie tiesiog vengia atsakomybės. VGTU IT centro vadovės dr. Eglės Radvilės teigimu, tik tėvai yra atsakingi už vaikų pažintį su technologijomis ir kaip vaikais toliau dirbs su jomis, priklausys nuo tėvų.
„Vaikai susipažįsta su planšetėmis ir mobiliaisiais telefonais ne nuo tada kai mes jiems leidžiame, o nuo tada, kai šie įrenginiai atsiduria mūsų rankose.
Taigi jie jau pažįstami nuo tada, kai pradeda vaikščioti. O toliau klausimas yra toks „kam skirtas flomasteris?“ Juo galima spalvinti knygelėje esančius personažus ir galima kažką piešti. Negalima piešti ant sienų ir jo valgyti.
Kažin ar mes sakome ko negalima, mes rodome ką galima.
Grįžtant prie planšečių – jeigu vaikui rodysi, kad štai planšetė yra skirta piešimui ir aš piešiu kartu su tavimi – tai bus mūsų bendravimas, tada viskas gerai. Gerai bus net tada, kai mes išmokysime vaiką skambinti 112.
Bet jeigu mes jam įkišime planšetę tada, kai norime, kad jis mums netrukdytų sakydama: arba aš ant tavęs šauksiu, arba imk planšetę, tada vaikas save realizuos tenai.
Taigi klausimas yra ne planšetėje, o turinyje ir jo naudojime bei naudojimo momente – jam nuobodu realiame gyvenime, jis nemoka iš realaus gyvenimo pasiimti smagumo. T. y. ne jis – o mes jo neišmokėme“, – primena E. Radvilė.
Svarbiausia – naudojimo tikslas
Pati mokslininkė ne tik neslepia, bet ir pabrėžia, kad jų šeimos namuose – technologijų yra daug ir vaikai užaugo jų apsuptyje. Tačiau tai nereiškia, kad nėra skiriamas dėmesys, kaip jos yra panaudojamos. Moteris atskleidė, kad jos penkiametis sūnus kuria robotą, kuris padėtų jam apsirengti, vos jam tai paliepus. Tai nereiškia, kad vaikas tam skiria visą laiką ir dėmesį, anaiptol, kaip pabrėžia E. Radvilė, taip neturėtų būti nė vienoje šeimoje, kur naudojamos bet kurios technologijos.
„Mes turime nepamiršti, kad mums tai yra naujos technologijos, o jiems – vaikams, tai yra aplinkos dalis. Jei namie vienas iš tėvų nuolatos naršo telefone, vaikui tai atrodo normalu. Kaip ir tai, jeigu vienas iš tėvų nuolat žiuri televizorių (čia iš mūsų vaikystės prisiminimų), tai irgi tampa norma.
Vis dėlto kažką darant, visada reikia vadovautis protu. Planšetės, telefonai, saldainiai – jie visi gali būti ir gėris ir blogis. Pavyzdžiui, planšetė ir telefonas – blogai dėl spinduliavimo, akytėms nenatūralaus ekrano apšvietimo, pavojingo ir įtraukiančio turinio vaikams.
Pagrindinė žinutė yra ta, jog ne drausti reikia, o mokyti tai priimti kaip įrankį tikslui pasiekti. Ir tikrai ne taip: „jei blogai elgsiesi, neduosiu planšetės“, nes taip jis dar labiau norės, o geriau pasiūlyti – suraskime pyragui receptą arba sudalyvaukime virtualiame turnyre kartu.
Dažnai klausiama, nuo kada duoti planšetę? Klausimas ne toks, klausimas – nuo kada parodyti, kad realus gyvenimas yra smagesnis nei virtualus. Ir, kad milžiniški informacijos klodai pasiekiami akies mirksniu yra tam, kad ugdytų empiriją, geranoriškumą, socialumą realiame gyvenime.
Be to, verta prisiminti, kiek laiko praleidžiate prie mobiliojo telefono jūs, tiek nori praleisti ir jūsų vaikas“, – pabrėžė VGTU mokslininkė.
„Nemokamos auklės“ fenomenas
Taip galima apibūdinti tiek planšetę, tiek telefoną ar televizorių, prie kurių pasodinus vaiką, kurį laiką tikrai nereikia dėmesio. Tačiau, kas atsitiks, kai vaikui nebereikės tėvelių dėmesio, ir apskritai, žmonių dėmesio, nes užteks išmaniųjų prietaisų? Žinoma, to nenori nė viena šeima, bet klaidas daro to dažnai nesuprasdami. VšĮ „Vaikų ugdymas“ įkūrėja, mokslininkė Sigita Burvytė tvirtina, kad tėvai nenori pripažinti apie technologijų pasitelkimą dėl patogumo.
„Netgi iš vaiko elgesio galima atpažinti, kiek laiko jis yra praleidęs prie – „nemokamos auklės“. Visgi, tai silpnina ryšį ir kontaktą su šeima. O tai gali lemti susvetimėjimą, nenorą ir negebėjimą bendrauti, dalintis jausmais.
Galbūt tėvai nežino ar pamiršta, kad vaikų imlusis periodas yra maždaug iki 3-4 metų amžiaus, todėl jį itin reikėtų išnaudoti kuo efektyvesniam patirties kaupimui.
Pati esu atlikusi dvimečio berniuko stebėjimą, kuriam tėvai nuo kūdikystės po kelias valandas įbrukdavo ar šalia pastatydavo planšetę, rodančią animacinius filmus. Vaikas taip įprato stebėti statišką vaizdą, kad jam ką nors pasakius ar išeinant iš jo regos lauko – jis tiesiog nebereaguodavo, nesekdavo akimis.
Tai akivaizdžiai įrodo, kaip nepasvėrimas naudos ir žalos, gali išvesti iš normalaus ugdymo kelio. Klaidos ištaisymui, būtina vaikui kitokias sąlygas aplinkos sudaryti – kur daugiau potyrių būtų, žinoma, tam geriausiai tinka gamta, laukas, jutimai, kalbėjimas su juo. Vaikui reikia natūralios aplinkos.
Noriu pabrėžti, kad už technologijų naudojimo ribojimą ir valios išugdymą yra atsakingi tėvai. Vienas pats vaikas to negali išmokti ar atsinešti vos gimęs. Tam jis turi šeimą, kuri ir turi prisiimti atsakomybę.
Apskritai, mano manymu, iki 3 metų vaikų gyvenime neturėtų būti nei išmaniųjų technologijų, kadangi jos skirtos gauti informacijai, darbui. Kaip ir minėjau, tokio amžiaus vaikams informacijos gavimas svarbiausias iš natūralios aplinkos: judant, liečiant, reiškiant emocijas, bendraujant ir protaujant“, – pasakojo S. Burvytė.
Tai dar kartą paneigė dažnai girdimą įsitikinimą, kad „dabar toks amžius, vaikai gimsta tokie“. Jie negimsta kitokie nei anksčiau, jų tiesiog skirtinga aplinka, kurią, kaip ir anksčiau, formuoja šeima.
Verta paminėti mokslininkių išskirtas „nemokamos auklės“ naudojimo pasekmes, kurios gali pasireikšti vėliau: nenoras aktyviai judėti, nervingumas, emocijų nevaldymas, valios stoka, priklausomybių rizika, negebėjimas susidėlioti prioritetų. Gal geriau jokios auklės, nei nemokama?
