Žmonės gali gimti bijodami vorų ir gyvačių. Pasak mokslininkų, tai sveikos fobijos, padedančios išlikti pavojingame gyvename.
Tačiau pažymima, iki šiol neaišku, kiek žmonių gimsta su šia baime.
Kaip rašoma portale „LiveScience“, tyrėjams pavyko išsiaiškinti, kad negimę svirpliai gali įgyti vorų baimę – tai perduodama per šiurpias motinos patirtis.
Eksperimentų metu palikuonių besilaukiantys svirpliai buvo įdėti į terariumus su plėšriavoriais. Šių vorų iltys buvo padengtos vašku, tad jie galėjo kandžioti, bet nenužudyti svirplių. Kai svirpliai padėjo kiaušinėlius, mokslininkai lygino jų naujagimių elgesį su tais svirpliais, kurių motinos buvo apsaugotos nuo plėšriavorių.
Pasak mokslininkų, skirtumai akivaizdūs.
Svirpliai, kurių motinos buvo terariume su vorais, 113 proc. dažniau siekė susirasti slėptuvę ir tūnoti joje. Šie svirpliai, priartėję prie voratinklio ar vorų išmatų, dažniau sustingdavo – toks elgesys gali išgelbėti nuo netoli esančio voro užpuolimo.
Teigiama, kad vorų ir gyvačių baimė (atitinkamai arachnofobija ir ofidijofobija), kurią jaučia kai kurie žmonės, taip pat gali būti įgimta. 2008 metais atlikta studija parodo, kad suaugę ir vaikai vorus ir gyvates esančius tarp daugybės nepavojingų daiktų pastebi daug greičiau nei, pavyzdžiui, varles, gėles ar vikšrus.
Iki šiol mokslininkai nėra išsiaiškinę, kaip baimė yra perduodama palikuonims. Spekuliuojama, kad daug įtampos sukeliantys veiksmai, pavyzdžiui, grobuonių užpuolimas sukelia tam tikrų kūdikį paveikiančių hormonų išskyrimą.
