Lietuvos mokslininkai atkreipia dėmesį, kad „investicijų į švietimą trūkumas yra geriausia investicija į obskurantizmą“.
Diskusijoje, kurią surengė „Technologijos.lt“, dalyvavo Vida Mildažienė, Kauno Botanikos sodo direktorė, mokslo festivalio „Pamatyk kitaip“ organizatorė, Vygintas Gontis, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas ir Lietuvos mokslininkų sąjungos vicepirmininkas bei Skirmantas Kriaučionis, Rockefellerio universiteto mokslininkas (prieš 3 metus apsigynęs daktaro disertaciją).
Kaip valstybėse išmatuojamas mokslo populiarumas?
V. Mildažienė (toliau – V. M.) Mokslui skiriama valstybės biudžeto dalimi. Lietuva nori nenori eina iš paskos Europai ir kažin ką mini apie žinių visuomenę. „Pasverkime“ investicijas ir galėsime tiesiog stebėtis galingu Lietuvos mokslo „Perpetuum mobile“. Termodinamikos pažeidimas.
Vieno Lenkijos mokslo festivalio šūkis buvo: „investicijų į švietimą trūkumas yra geriausia investicija į obskurantizmą“. Mokslo populiarinimas yra investicijos ne tik į plačiosios visuomenės narių mentalitetą, bet ir į švietimo ir mokslo ateitį.
Kodėl Lietuvoje mokslas nėra toks populiarus kaip kitose šalyse (bent jau žiūrint pagal tai jog Lietuvoje pakankamai rimtas mokslo populiarinimo žurnalas „Scientific American“ užsidarė, kai tuo tarpu kitose valstybėse sėkmingai gyvuoja)?
V. M. Tai yra trumparegiškos valstybės mokslo politikos vaisius. Lietuvos universitetai iki šiol vis dar skiria dvi svarbiausiais funkcijas – studijas ir tyrimus. Europos universitetų funkcijos yra trys – studijos, tyrimai ir jų pristatymas visuomenei. Lietuvoje mokslo populiarinimo svarba iki šiol lyg ir nesuvokta. O gal suvokta, tik siekiama priešingo tikslo? Juk visi žino, kad nuo ko pradėjo sėkmingą proveržį iš gilios duobės padariusios valstybės.
V. Gontis (toliau – V. G.) Pirmenybę visada teikiu racionaliems argumentams, dažniausiai jie yra labai bendro pobūdžio. Šiuo atveju yra labai bendras pastebėjimas. Be rėmėjų pagalbos Lietuvoje neišsilaiko nei vienas mokslo ar kultūros leidinys: gyventojų skaičius yra nepakankamas, kad susidarytų kritinė pakankamai intelektualių skaitytojų masė. Kadangi skaitytojų yra mažai, tai ir investicijos į leidybos kokybę nėra labai didelės.
Tokiems į mažą skaitytojų ratą orientuotiems leidiniams yra labai sunku savo kokybe konkuruote su tarptautiniais leidiniais, leidžiamais milijoniniais tiražais. Žurnalo „Scientific American“ leidimas lietuvių kalba buvo labai vertingas ir drąsus eksperimentas, bet buvo galima spėti, kad jam taip pat bus labai sunku veikti komerciniais pagrindais.
Problemą papildomai apsunkina labai išaugusi elektroninė informacijos sklaida, kuri taip pat siaurina spausdintų leidinių skaitytojų ratą. Jei valstybės institucijos pakeistų požiūrį į mokslo populiarinimą ir rimčiau prisidėtų prie šios leidybos, galėtume tikėtis kitokio rezultato. Geras populiarinimo leidinys ir būtų ta reikalinga priemonė, galinti formuoti išrankesnį ir kokybiškesnį skaitytojo skonį.
S. Kriaučionis (toliau – S. K.) Taigi labai įdomus klausimas ar mokslas Lietuvoje mažiau populiarus nei kitur. Manau, tai gera bakalaurinio ar magistrinio darbo tema sociologijos studentui. Gal nebloga idėja būtų spausdinti bakalaurinių–magistrinių darbų populiarų aprašymą (angl. „layman’s abstract“) internetiniam žurnale? Gal tai jau yra daroma? Nes paprastai studentų darbai renka dulkes dėstytojų stalčiuose.
Grįžtant prie klausimo, netgi esant tokiam pat mokslo populiarumui gali būti sunku išsilaikyti mokslo populiarinimo šaltiniams, nes lietuviškai skaitančių žmonių nėra daug.
JAV mokslo populiarinimas yra labai svarbi tema ir daugelis suka galvas kaip ją išspręsti. Tačiau šis klausimas daugiau sprendžiamas ne valstybiniu, o universitetiniu mastu. Jei universitetas populiarins savo pasiekimus, tai
1) turės daugiau studentų; 2) daugiau pinigų iš privačių bei valstybinių šaltinių.
Siūlyčiau nueiti ir pažvelgti į Rockefellerio universiteto puslapį. Jau pirmame puslapyje yra populiarinami universiteto pasiekimai. Netgi yra atskiras ryšių su visuomene/žiniasklaida skyrius, kuris skuba pateikti medžiagą visiems mokslo populiarinimo šaltiniams. Kadangi didelę universiteto biudžeto dalį sudaro lėšos iš privačių šaltininių, universitetas stengiasi parodyti, kad turtingi filantropai dovanodami pinigus mokslui nepaleidžia jų vėjais.
Ar Lietuvos ekonominė situacija yra palanki žmonių pažintiniams poreikiams skatinti?
V. G. Istoriškai paveldėtas ekonominis atsilikimas, kuriam įveikti reikia daug laiko, formuoja palankias sąlygas įvairaus pobūdžio destrukcijai. Nesigilinant į objektyvias ekonominės raidos priežastis, labai lengva visuomenei įsiūlyti nelabai pagrįstas akivaizdžiai matomų skirtumų nuo išsivysčiusių šalių priežastis. Pažintinių poreikių skatinimas yra visuomenės ugdymo, o ne pataikavimo jos skoniui uždavinys. Tą darbą reikia dirbti nepriklausomai nuo ekonominių sąlygų.
Kodėl taip vangiai į mokyklas ateina praktinio pažinimo pamokos – mokomosios ekskursijos į planetariumus, institutus, mokslines laboratorijas, pagaliau išvykos į gamtą?
V. M. Problema yra iš esmės neteisingas požiūris į mokytoją ir neskatinanti mokyklos aplinka. Tai didžiulė ir visuotinė problema. Kaip sakė vienas klasikas „Kiek jūs mūsų nereformuotumėt, vis tiek visai nesunaikinsite...“
Kokios yra paskatinimo programos moksleiviams, savarankiškai arba su mokytojų pagalba atliekantiems nesudėtingus mokslinius tyrimus savo miesto arba mokyklos ribose?
V. M. Tikrai nežinau kokios skatinimo programos yra šiuo metu. Bet žinau, kad rengiama viena didelė programa būtent tokiam tikslui.
Ar nereiktų labiau dominti mokinius ne atskiromis mokslo sritimis, o bendra egzistencijos problematika?
V. M. Normaliems vaikams įdomios visokios problematikos.
S. K. Yra žmonių manančių, kad integruotas mokymas galėtu būti efektyvesnis. Tarkim, vietoj matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos turėtų būti gamtos mokslas. Tokio dalyko pamokų metu nusprendžiama, kad reiktų aprašyti ir išnagrinėti kokį gamtos reiškinį, sakykim, kad ir kamuolio riedėjimas nuo kalno. Pamokų metu paeiliui pateikiamos fizikos žinios ir reikalingi matematiniai įrankiai šiam reiškiniui aprašyti. Tokio mokymo įgyvendinimui yra reikalinga visos dalykinės medžiagos pateikimo reforma, tačiau būtų įdomu pamatyti kaip jis funkcionuoja.
Ar mokyklos neturėtų labiau skatinti kritinio mąstymo pripažindamos, jog pasaulis nėra būtinai toks, kokį aprašo vadovėliai?
V. M. Oje... Nedaug turiu autoritetų, bet vienas iš jų sakė studentams: „Never trust your textbook“
S. K. Kritinis mąstymas turi būti skatinamas. Tačiau nemanau, kad tikslinga sakyti, kad pasaulis gali buti visiškai kitoks, nes gali tada iškilti klausimas – o kam visa tai studijuoti jeigu gali būti ir kitaip? Manau, dėstant filosofiją galima nagrinėti pasaulio suvokimo tematiką, tačiau gamtos mokslai remiasi surinktomis žiniomis, kurios padeda giliau suvokti gamtoje vykstančius procesus. Norint paruošti specialistą reikia, kad jis būtų tinkamai susipažinęs su įrodytomis tiesomis, žvelgiant per kritinio mąstymo prizmę.
Mokslo suvokimas yra pagrįstas kritišku mąstymu, todėl jį formuoti yra svarbu kuo anksčiau. Nusistovėjusios mokslo tiesos yra visaip išbandytos ir išsanalizuotos daugelio kritiškai ir skeptiškai nusiteikusių mokslininkų, kurie dažnai net ir stengiasi jei tik įmanoma paneigti kolegų pasiekimus.
Ar dėstytojai ir mokytojai, nemokantys sudominti auditorijos, neatbaido mokinių ir studentų nuo mokslo? Ir kaip tai išgyvendinti išmokymo įstaigų?
S. K. Atsakymas į pirmą klausimą būtų ir taip, ir ne. Manau, kad tiek mokinius tiek studentus būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni domisi mokslu ir tikisi savo karjerą vienaip ar kitaip su juo susieti. Nemanau, kad šių žmonių požiūrį pakeis neįdomus dėstytojas ar mokytojas ypač kai susidomėjimą galima maitinti įdomia literatūra ir interneto resursais. Tačiau tokių žmonių yra mažuma.
Kita, didžioji dalis auditorijos yra neapsisprendę arba neketina savo gyvenimą susieti su mokslu. Manau, kad šiuos žmones neįdomus mokytojas ar dėstytojas gali tikrai atbaidyti nuo bet kokio susidomėjimo mokslu. Mokslas gali pasirodyti neįkandamas ir sausas dalykas, suprantamas tik išrinktiesiems.
Lengvai įgyvendinamą sprendimą, kaip tai pašalinti iš mokslo įstaigų, nelengva sugalvoti. Vienas iš būdų, būtų atgalinio ryšio formavimas. Mokymo įstaigos turėtų organizuoti anonimines moksleivių ar studentų apklausas, kurios padėtų išsiaiškinti dėstytojus ar mokytojus, kurie neįdomiai pateikia medžiagą. Kokį pažymį šiandien parašysi savo dėstytojui ar mokytojui?
1 – miegojau per visą užsiėmimą.
2 – retkarčiais skardus dėstytojo balsas prikeldavo iš miego
.....
10 – negalėjau atitraukti akių nuo lentos ir po paskaitos iš bibliotekos pasiėmiau apie tai knyga.
Mokymo įstaigos administracija galėtų klausimyno rezultatus aptarti su dėstytojais individualiai ir skatinti keisti mokslo pateikimo formas.
Kokios yra vyriausybės numatytos programos, skirtos mokslo populiarinimui ir kaip jos realiai veikia?
V. G. Gal nesu kompetentingas aprėpti visas mokslo populiarinimo programas, bet pagal organizavimo formą man labiausiai priimtina yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo veikla, kuri skirta remti ir mokslo populiarinimo projektus visų tipų informacijos sklaidos priemonėse.
Problema yra tik ta, kad Fondui skiriamos valstybės biudžeto lėšos yra labai menkos ir tikrai negali išspręsti visų problemų. Švietimo ir mokslo ministerija taip pat turi savo mokslo žinių sklaidos programą, bet, mano žiniomis, jis daugiau yra premijavimo pobūdžio, nei veiklos finansavimo.
Manyčiau, kad mokslo populiarinimas turėtų tapti neatskiriama visų valstybinių mokslo ir studijų institucijų veiklos dalis, o šiai veiklai vykdyti institucijos turėtų skirti bent apie 10 % savo biudžetinių lėšų. Tokių lėšų skyrimas ir jų naudojimas turi būti reglamentuotas teisės aktais. Jei profesionaliai dirbantys mokslininkai savo darbų nepopuliarins, viešąją erdvę ir toliau tvindys pseudomokslo propaganda.
Ar santykinai nepelninga mokslininko profesija gali būti populiari?
V. G. Visada atsiras žmonių, kurie dirbs mokslinį darbą iš pašaukimo, gaudami nepakankamą atlygį. Tačiau tarptautiniu mastu pripažintą lygį gali pasiekti tik išskirtinius gebėjimus turintys ir labai intensyviai mokslinį darbą dirbantys tyrėjai. Tam reikalinga talentų konkurencija, profesijos patrauklumas, pripažinimas.
Tik konkurencingas tyrėjų atlyginimas gali sudaryti sąlygas, kad konkursai tyrėjų pareigoms užimti taps realūs – pretendentų bus daugiau nei vietų. Priešingu atveju, didelę dalį mokslui tinkamų talentingų žmonių patrauks labiau prestižinės profesijos. Gerai populiarinamas mokslas problemą gali sušvelninti, bet tik dalinai.
Šiaip mokslas savo didžiąja dalimi yra ne pelno veikla ir yra galimas tik labai ribotas jo komercializavimas. Visuomenė ir net žymi dalis politikų to negali suprasti. Todėl reikia dar labai daug nuveikti, diegiant ne pelno veiklos organizavimo principus tiek moksle, tiek jį populiarinant. Be valstybės investicijų aukščiausio lygio mokslinių tyrimų niekaip negalima suorganizuoti, nes didžiąją dalį naudos iš investicijų į mokslinius tyrimus gauna visuomenė, o ne pats investuotojas.
S. K. Akademinio mokslininko profesijos populiarumas augs kartu su mokslo populiarumu. Tačiau net ir išaugus populiarumui, nebūtinai reiktų didesnio srauto mokslininkų, kuriuos paruošia universitetai. Mat mokslininkas yra labai brangiai visuomenei kainuojanti specialybė. Atradimų, kuriuos galima padaryti namų sąlygomis liko mažai. Neskaitant ilgų studijų, tikslieji akademiniai mokslai dabar sunaudoja nemažai pinigų.
Nuspėti kada ir kokios mokslo kryptys atpirks investicijas yra labai sunku. Yra ne vienas pavyzdys, kai prastai finansuojamos mokslo šakos pateikė nelauktų atradimų. Priklausomai nuo ekonominės gerovės, visuomenė gali išlaikyti fiksuotą kiekį mokslininkų.
Ar Lietuvoje įmanomas betarpiškas dialogas tarp verslo ir mokslo?
V. G. Klausimas yra išskirtinai sudėtingas. Bandymas neigti tokią galimybę yra labai pavojingas, nes dar labiau apribotų galimybes dirbti mokslinį darbą Lietuvoje. Yra dvi bendros problemos. Mažoje valstybėje tokios galimybės visada yra menkesnės, nes galima ribota lėšų koncentracija reikalinga dažnai labai brangiems tyrimams. Net ir koncentravus lėšas, mažoje šalyje galima sukurti tik labai nežymią dalį visų pasaulyje kuriamų naujų žinių ir inovacijų.
Todėl verslas ir pramonė visada bus priversti dairytis naujų technologijų pasaulio mastu. Mokslininkai taip pat priversti ieškoti savo darbų taikymų tarptautiniu mastu dėl nacionalinio verslo ribotumo.
Antra labai ryški problema yra tai, kad Lietuvos pramonei daugeliu atvejų daug pigiau yra įsigyti veikiančias, kitų sukurtas technologijas, nei kurti savo, nes palyginti nesenai mūsų verslininkams naujos technologijos tapo prieinamos pasaulio mastu.
Todėl yra labai svarbu suprasti objektyvias verslo ir mokslo sąveikos problemas, nuolat ieškoti pažangiausių tos sąveikos gerinimo priemonių ir be didelių išskaičiavimų investuoti į bendrąją šalies žmonių kompetenciją, kuri yra svarbiausias resursas konkurencinėje kovoje.
Kokią ateitį turi dabartinė universitetų sistema, kuomet mokslininko titulo gavimas yra daugiau laiko, o ne intelekto klausimas? Ir kaip tokia sistema veikia mokslo autoritetą visuomenėje?
V. G. Kaip jau minėjau anksčiau, konkurencinės atmosferos stoka universitetuose ir institutuose yra daugiau mokslininko profesijos prestižo klausimas nei institucijų vidaus tvarkos. Teigčiau atvirkščiai: hierarchinė karjeros sistema yra pateisinama tik tol, kol jos negalima pakeisti konkurenciniu spaudimu.
Mokslo autoritetui visuomenėje labai kenkia emocijomis, subjektyviais vertinimais grindžiamas požiūris į šiandieninę šalies mokslo ir studijų sistemą. Mokslotyriniai vertinimai leidžia daryti žymiai objektyvesnį ir optimistiškesnį nuosprendį – Lietuvos mokslinis produktyvumas, vertinant skelbiamomis publikacijomis tarptautiniuose mokslo leidiniuose, yra geriausias tarp trijų Baltijos valstybių. Bandymams tai neigti paprasčiausiai trūksta kompetencijos.
S. K. Sistema, kurioje nėra vertinamas intelektas ne tik silpnina pačia sistemą, bet ir menkina mokslo populiarumą. Sudėtinga yra tai, kad tokia struktūra yra uždara, todėl sunku ją pakeisti. Žmonės nepritampantys prie tokios sistemos išvažiuoja ar pasirenka alternatyvias specialybes. O plati visuomenė pradeda ieškoti burtininkų, kurie pasižiūrėję į žvaigždes nustatytų ligą ir pasiūlytų vaistų, kuriuos pardavinėja giminaitis.
Kaip būtų galima skatinti televizijas plėsti mokslo populiarinimo laidų skaičių? Dažniau rodyti dokumentinius filmus iš įvairių mokslo tematikų?
V. M. Na, „cicinų ir radžių“ iš mokslininkų neprigaminsi. Bet Gustavas tarp vaikų tikrai populiarus. Daug žmonių žiūri Animal Planet ir National Geographics kanalus. Tokio lygio laidom Lalailos biudžeto ir kūrėjų nepakaks, o žiūrovų būtų mažiau.
Siūlyčiau Gustavo idėjos vystymą link siužetinės laidos (e.g., Gustavas eina i realias tyrimų laboratorijas ir dirba su tikrais mokslininkais, bet dar pridėti kelis asistentus, personažėlių, kuriems nuolat atsitinka tragikomediškų istorijų), bet tai turi būti ne vieno ar kelių žmonių, bet didoka komanda su kietais varikliais. Į visą šitą veiksmą būtina įpinti ir tikrų mokslo naujienų.
V. G. Mano supratimu mokslo populiarinimo filmų kūrimas yra pakankamai brangus užsiėmimas. Nereikia turėti iliuzijų, kad šį darbą galima atlikti be investicijų. Net ir sustiprinus pastangas ta kryptimi, pavyks aprėpti tik mažą dalį aktualių mokslo raidos problemų. Verta pagalvoti ir apie galimybę demonstruoti verstas ar bent jau su subtitrais mokslo populiarinimo programas. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas yra institucija, remianti kultūros ir mokslo programas žiniasklaidoje. Teisingas kelias galėtų būti fondo veiklos mokslo populiarinimo srityje stiprinimas.
S. K. Dėl dokumentinių filmų rodymo aš sutinku, kad galėtų televizija skirti tam laiko. Ypač, kai man teko pamatyti, kad VDU yra entuziastų grupė, kuriančių tikrai aukšto lygio filmus, netgi kai resursai yra labai riboti.
