Idėjai, kad kitos visatos, taip pat ir mūsiškė, egzistuoja laiko ir erdvės „burbuluose“, mokslininkai suteikia vis daugiau pagrindo.
Žemos temperatūros spinduliuotės, likusios po Didžiojo sprogimo, tyrimai leidžia manyti, kad keletas šių „burbulinių visatų“ paliko savo pėdsakus, praneša BBC.
Ši „multivisatos“ idėja yra populiari šiuolaikinėje fizikoje, tačiau sunku rasti būdų, kaip ją patikrinti eksperimentiškai.
Preliminarus tyrimas, kuris bus publikuotas leidinyje „Physical Review D“ remiasi teleskopo „Planck“ surinktais duomenimis.
Kol kas mokslininkai dirbo su 7 metų duomenimis, gautais iš Wilkinsono mikrobangų anizotropijos zondo (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe), kuris labai tiksliai matuoja kosminę elektromagnetinę foninę spinduliuotę – blausų švytėjimą, likusį nuo to laiko, kai visata formavosi.
Ši burbulų visatas pasitelkianti teorija, formaliai vadinama „amžinu pūtimusi“, tvirtina, kad tokios visatos visą laiką atsiranda, pranyksta ir susiduria, o jas skirianti erdvė sparčiai plečiasi. Tai reiškia, kad jos amžinai viena kitai bus nepasiekiamos.
Tačiau Londono universiteto koledžo kosmologė Hiranya Peiris ir jos kolegos apskaičiavo, kad kai šios visatos atsiranda netoli mūsiškės, jos kosminėje spinduliuotėje galbūt palieka specifines žymes.
„Jau metų metus girdžiu apie šią „multivisatą“ ir niekada į tai rimtai nežiūrėjau, nes nemaniau, kad tai galima patikrinti. Mane tiesiog sužavėjo mintis, kad galima patikrinti, ar ten yra kitų visatų. Tai tiesiog stulbina“, – „BBC News“ sakė H. Peiris.
Mokslininkės komanda pirmą kartą šių disko formos žymių spinduliuotėje mintį iškėlė „Physical Review Letters“ paskelbtame straipsnyje, o tolesniuose tyrimuose jie idėją išplėtoja ir pateikia skaičius, kiek tokių burbulinių visatų galėtų būti šiuo metu.
Mokslininkai naudojo kompiuterinę programą, kuri automatiškai ieškojo pėdsakų, taip sumažinant galimybę, kad vienas bendradarbių įžvelgs netikėtą formą duomenyse ten, kur jos iš tiesų nėra.
Programa aptiko keturias konkrečias vietas, kurios galėtų būti kitų visatų pėdsakai. Tačiau H. Peiris pažymi, kad šios sritys „statistiškai nebuvo labai reikšmingos“, tad norint įsitikinti, kad „multivisata“ tikrai egzistuoja, reikės daugiau duomenų.
„Gauti duomenys nėra pakankamai statistiškai stiprūs, kad galėtume paneigti ar patvirtinti, kad kolizija egzistuoja“, – aiškino mokslininkė.
Anot jos, naujos kartos kosminio teleskopo „Planck“, sukurto specialiai reliktinei spinduliuotei tirti, duomenys šiai idėjai suteiktų stipresnį pagrindą arba ją paneigtų. Tačiau „Planck“ surinktų duomenų viešai aptarinėti negalima iki 2013 metų sausio.
Kembridžo universiteto Kavli kosmologijos instituto vadovas George'as Efstathiou šį darbą pavadino „pirmu rimtu bandymu ieškoti ko nors panašaus“.
„Žiūrint metodologiškai, tai įdomu“, – sakė jis.
Jis pažymėjo, kad apie multivisatą kalbančios teorijos yra kupinos įvairiausių problemų, nes jos susiję su daugybe neapčiuopiamų ar neišmatuojamų dydžių.
„Mano asmeniniu požiūriu, reikės naujos fizikos šiai problemai išspręsti. Tačiau vien tai, kad teorija susiduria su rimtomis problemomis, dar nereiškia, kad jos nereikėtų vertinti rimtai“, – „BBC News“ kalbėjo jis.
H. Peiris teigė, kad net jei šių burbulinių visatų egzistavimas būtų patvirtintas, galbūt taip ir nepavyktų nieko daugiau apie jas sužinoti.
„Būtų nuostabu iškeliauti iš savo burbulo, tačiau tai nebus įmanoma“, – aiškino ji.
„Visatos gimsta arti viena kitos, tačiau vėliau jos imamos traukti viena nuo kitos, o laikas ir erdvė plečiasi greičiau nei tarp jų keliauja šviesa“, – teigė mokslininkė.
