Mokslininkai rado nežinomą Alberto Einšteino straipsnį, kuriame jis svarsto alternatyvą dabar visuotinai pripažįstamai Didžiojo sprogimo teorijai.
Pagal ją, visata susikūrė maždaug prieš 13,7 mlrd. metų, staiga pradėjusi plėstis iš nepaprastai tankaus ir karšto būvio – singuliarumo taško. Didžiojo sprogimo teorija buvo patvirtina XX a. trečiojo dešimtmečio stebėjimais, kai amerikiečių astronomas Edvardas Hablas išmatavo atstumą iki kitų galaktikų ir pastebėjo, kad jos nuo mūsų tolsta.
XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje alternatyviąja stacionarios visatos teorija domėjosi britų astrofizikas Fredas Hoilas. Jis kėlė prielaidą, kad visatos plėtimasis neturi pradžios: jis vyksta amžinai ir yra lydimas nuolatinio ir laisvo naujų dalelių atsiradimo. Iš tų dalelių formuojasi naujos žvaigždės, galaktikos, todėl visatai plečiantis jos medžiagos tankis nesikeičia.
Maždaug 1931 m. A. Einšteino parašytas darbas rodo, kad jis šia idėja buvo susidomėjęs gerokai anksčiau. Straipsnio rankraštis iki šiol buvo saugomas Žydų universiteto (Jeruzalė, Izraelis) archyvuose, jo skenuota kopija buvo publikuota internete. Tiesa, jis buvo klaidingai laikomas kito A. Einšteino darbo juodraščiu.
Klaidą pastebėjo Voterfordo technologijų instituto (Airija) mokslininkas Kormakas O'Rafertis (Cormac ORaifeartaigh) ir jo kolegos. A. Einšteino rankraščio vertimą ir analizę tyrėjai publikavo elektroninėje Kornelio universiteto (JAV) bibliotekoje, jų straipsnį taip pat priėmė žurnalas „European Physical Journal“.
E. Hablo teorijoje bendrosios reliatyvumo teorijos lygtys buvo modifikuotos ir numatė spontaniško medžiagos atsiradimo galimybę. Rastas rankraštis byloja apie Alberto Einšteino svarstytą spontaninio medžiagos atsiradimo galimybę be savo teorijos pakeitimų, tačiau vėliau, kaip mano K. O'Rafertis, mokslininkas savo skaičiavimuose rado klaidą ir stacionarios visatos idėjos atsisakė bei apie ją niekur neužsiminė.
