Tradicinė spauda visame pasaulyje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ekonomikos krizė parodė, kad periodiniai spaudiniai nebegali išsilaikyti vien iš reklamos užsakovų pinigų. Išeitis – mesti iššūkį mitui apie „nemokamą“ informaciją internete.
Buvęs JAV naujienų žurnalo „Time“ redaktoriaus pavaduotojas Walteris Isaacsonas neslepia susirūpinimo dėl krizės, kuri, pasak jo, yra apėmusi viso pasaulio spaudą. Jis pripažįsta, kad laikraščiai šiuo metu negali skųstis skaitytojų gausa, tačiau to išgyventi esą nebepakanka. Dauguma didžiųjų dienraščių jau dabar dirba nuostolingai. M.Isaacsono teigimu, artėja metas, kai daugelis autoritetingų leidinių imsis radikalių, kokybę mažinančių taupymo priemonių, o kiti bus paprasčiausiai uždaryti.
Skaito, bet neperka
Pagrindinė spausdintinės žiniasklaidos problema, pasak M.Isaacsono, yra drastiškai mažėjantis pardavimas. Dienraščių ar savaitraščių kuriamas turinys vis plačiau skleidžiamas internete, o čia jį dažniausiai gali nemokamai perskaityti bet kas, turintis prieigą prie interneto. Popierinės laikraščių versijos atrodo atgyvenusios visų pirma todėl, kad už jas vis dar prašoma sumokėti, kai internete sėkmingai kuriamas „nemokamos“ informacijos mitas.
„Net aš, nuo senų laikų jaučiantis silpnybę popierinei spaudai, nustojau prenumeruoti „The New York Times“. Jeigu leidinys pats nemato reikalo rinkti mokesčio už savo skelbiamą informaciją, mokėdamas tikrai jausčiausi kvailai“, – rašo M.Isaacsonas.
Naujasis spaudos verslo modelis remiasi beveik vien pajamomis iš reklamos, iš esmės ignoruodamas kitas dvi svarbias atramas – tiesioginį pardavimą ir prenumeratą. M.Isaacsono teigimu, tai pavojinga tendencija, nes viena atrama negali užtikrinti stabilumo, ypač ekonominės krizės laikotarpiu. Be to, laikraščiai, sutelkę visą dėmesį į reklamos užsakovus, rizikuoja prarasti tradiciškai stiprų ryšį su skaitytojais. Nemokamai prieinamos informacijos kokybė pasidaro akivaizdžiai mažiau svarbi negu unikalių apsilankymų skaičius.
Kūrėjams reikia atlyginti
M.Isaacsonas linkęs sveikinti kai kurių gerbiamų JAV dienraščių, tokių kaip „Christian Science Monitor“ ir „Detroit Free Press“, apsisprendimą visai atsisakyti spausdintos versijos arba smarkiai apkarpyti jos tiražą. Tačiau jis perspėja, kad tokia strategija nepadeda išvengti pernelyg didelės priklausomybės nuo reklamos užsakovų, todėl siūlo prisiminti seną idėją – sudaryti skaitytojams sąlygas tiesiogiai mokėti už skaitomą medžiagos kiekį.
Žiniasklaidos verslo veteranas primena, kad hipertekstas – žiniatinklio nuoroda, leidžianti lengvai pereiti į kitą puslapį ar svetainę, – dar praėjusio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį buvo kuriamas su mintimi, jog kūrybingi žmonės turi gauti atlygį už savo produktą. Tikėtasi, kad kiekvienas nuorodos paspaudimas leis automatiškai nuskaityti nedidelę sumą pinigų, o ji keliaus tiesiai į autoriaus sąskaitą.
Galutinis rezultatas buvo visiškai priešingas – pasak M.Isaacsono, „žiniatinklis įsipainiojo nuostatoje, kad informacija privalo būti nemokama“. Liko neatsakytas klausimas, kas padengs dideles informacijos rinkimo ir apdorojimo išlaidas, tai yra imsis žiniasklaidos verslo, jei galutiniai vartotojai visiškai nustos už tai mokėti.
M.Isaacsonas atkreipia dėmesį, jog didelė dalis reklamos pinigų šiuo metu atitenka naujienų svetainėms ir paieškos sistemų savininkams – nesvarbu, kad jie „pagamina“ palyginti nedaug informacijos. Be to, nemažai pelno gauna ir interneto ryšio tiekėjai, semiantys pinigus už kieno nors kito kuriamą „nemokamą“ žiniatinklio turinį. Visa tai žeidžia tikrųjų kūrėjų interesus, todėl jie anksčiau ar vėliau bus priversti ieškoti naujų informacijos apmokestinimo būdų.
Svarbiausia – patogumas
Vienas galimų variantų – tradicinė elektroninė prenumerata, suteikianti prieigą prie visos interneto svetainėje skelbiamos informacijos. Nors pasaulį apėmusi ekonominė krizė, įtakingojo dienraščio „Wall Street Journal“ svetainės prenumeratorių praėjusiais metais padaugėjo 7 procentais.
Dar efektyvesnis problemos sprendimo būdas, pasak M.Isaacsono, būtų imti minimalų, kone simbolinį mokestį už pavienius straipsnius. Žinoma, šiuolaikiniam internautui itin svarbu tai, kad ši operacija būtų kuo patogesnė ir netaptų rimta kliūtimi laisvai naršyti. Dauguma neturi nei laiko, nei noro „žaisti“ su prenumeratos anketomis, be to, jiems reikia prieigos prie konkrečių straipsnių, o ne viso dienraščio turinio.
Du didieji interneto amžiaus verslo inovatoriai Steve'as Jobsas iš kompanijos „Apple“ ir Jeffas Bezosas iš „Kindle“, užsiimančios elektroninių knygų platinimu, jau sėkmingai yra įrodę, kad vartotojai sutinka mokėti už jiems tiekiamą prekę, jeigu apmokėjimo sistema nėra sudėtinga, o pats mokestis – ne pernelyg didelis. Juk daugelis nemato nieko baisaus, kai tenka mokėti keliasdešimt centų už SMS žinutę, išsiųstą mobiliuoju telefonu – svarbiausia, kad dėl šios procedūros nereikėtų sukti galvos.
Nauda visiems
Dienraščiai, masiškai ėmę taikyti veiksmingas mikromokėjimų sistemas, pagaliau atsikratytų priklausomybės nuo reklamos užsakovų. Be to, šia žiniatinklio verslo revoliucija esą galėtų pasinaudoti ir populiariausių tinklaraščių autoriai, kuriantys kokybišką ir daug laiko bei pastangų reikalaujantį produktą.
M.Isaacsonas sutinka, kad tokie pokyčiai gali sukelti nemenką pasipiktinimo bangą. Tačiau jis pateikia kontrargumentų. „Tiems, kurie vis dar tiki, jog visa informacija turi būti nemokama, reikėtų susimąstyti, kas atidarys redakcijos skyrių Bagdade, ar laisvai samdomas žurnalistas skris daryti reportažo iš Ruandos, jei iš to negalės tikėtis jokios naudos“, – rašo buvęs „Time“ redaktoriaus pavaduotojas, dabar Aspeno instituto prezidentas ir populiarių biografinių knygų autorius M.Isaacsonas.
