Tytuvėnų miškų urėdijos Aukštmiškio miškas vilioja ne tik tokiam objektui būdingais kvapais – jis kvepia dar ir... duona, daugeliui bebaigiamu užmiršti jos raugu. Ir kuo arčiau buvusio eigulio Stepono Jautakio sodybos, tuo šis kvapas sodresnis.
„Užsiklojo“ mišku
Jei ne užburiantis duonos kvapas, dėl kurio būtum priverstas pasukti net iš patogiausio kelio, Onos ir Stepono Jautakių sodybą Aukštmiškyje ne taip jau lengva rasti. Nors tai nėra namelis ant vištos kojelės, pasislėpęs tankmėje, o visa puiki sodyba, net visoje Šiaulių apskrityje gražiausiai tvarkomu vienkiemiu tituluota, tačiau nežinančiajam tikrai nešautų į galvą brautis vos matomu keliuku į neišvaizdų mišką.
S. Jautakis sako, jog prieš porą nepilnų dešimtmečių čia nė tokio miško nebuvę, kaip, beje, ir pačios sodybos. Nusipirko Jautakiai jau bebaigiantį griūti seno sodiečio gyvenimą miško pakraštyje ir ėmė kurtis. Bet Jautakiams nepatiko gyventi miško pakraštyje, todėl jie, turėdami keliolika hektarų nuosavos žemės, nusprendė ją užsodinti mišku. Paliko apie sodybą vieną hektarą žemės, o visą likusią mišku apželdino. „Užsiklojome“ mišku. Žiū, rodos, dar taip neseniai daigelius į žemę kišome, o dabar jau tikras miškas iš visų pusių ošia, grybų tiltais iki pat kiemo ateina“, – romantiškas Stepono pastebėjimas.
Bet į atvykėlių paaikčiojimus, jog Jautakiai labai gražioje vietoje gyveną, Steponas atkerta ne visai romantiškai: „Kaip vieną ar kitą vietą sutvarkysi, tokią ją ir turėsi. Nėra Lietuvoje negražių vietų, nebent meilės tai vietai pristinga.“ Prieš du dešimtmečius šio Lašinskių kaimo viensėdžio tikrai niekas nebūtų pavadinęs gražia vieta, čia netgi sąvartynas buvo pradėjęs „kurtis“, kurio „iškasenų“ Steponas dar ir šiandien savo valdose randa, pagal jas gali pasakyti, kokie konservai ar degtinė sovietmečiu buvo populiariausi.
Miško žmogus
Nuritinęs didžiuosius įkurtuvių rūpesčius, iš pjuvenų, kalkių purvo, cemento ir smėlio prisigaminęs plytų naujo ūkinio pastato statybai, Steponas pagalvojo, jog visai neprošal būtų ir kokią tarnystę miške gauti. Todėl vienądien jis paskambino Tytuvėnų miškų urėdijos urėdui Svajūnui Vaitekūnui ir pasisiūlė: girdi, gyvenu miške, tai ir aplinką atitinkančio darbo norėčiau. Nors esu tik ekonomistas, bet dūšioj lyg ir miško žmogus. Taip sakydamas, Steponas nė kiek neperdėjo – jo senelis dvaro eiguliu dirbo, visoje jo giminėje miško žmonių, netgi dievadirbių esama. Ir šiandien Jautakių namuose kabo didelis, įspūdingas kryžius, savo amžių skaičiuojantis šimtmečiais, daugelį giminės kartų pažinęs. Urėdas Steponu iškart patikėjo ir jis tapo miško eiguliu.
Steponas neslepia labai mylėjęs savo darbą, nė nepajutęs, kaip beeiguliaujant visas dešimtmetis medžių viršūnėm nuošė. O tada į miškus, kaip ir į visą šalį ir netgi toli nuo jos, atkeliavo sunkmetis, urėdijos ėmė veržtis diržus, mažinti etatus. Nuo to Steponas darėsi vis „turtingesnis“, jo valdos padidėjo Zakeliškės miškais, vėliau – Epydemės, Kyžbarko, nusitęsė iki pat Gėlučių.
„Pati didžiausia problema tapo ne tai, kas miške, o kaip pasiekti savo mišką. Stambinant eiguvas vis mažiau eigulio gyvenime belikdavo paties miško, o ir eigulių urėdijai pasidarė per daug. Todėl vėl grįžau „eiguliauti“ į savo nuosavą mišką.“
Ūkininko prisipažinimas
2011-ųjų gruodį S. Jautakio kepamai raugintai duonai buvo išduotas tautinio paveldo produkto sertifikatas. O viskas prasidėjo, pasakoja Steponas, nuo pažįstamo ūkininko prisipažinimo ir kai kurių kitokių pastebėjimų. „Jog ūkininkai prieš kūlimą nupurškia javus roundapu, kad visi grūdai vienu metu „subręstų“, seniai žinoma paslaptis. Bet kai tas mano pažįstamas ūkininkas ėmė girtis, jog prieš veždamas parduoti grūdus dar ir juos sulaisto roundapu, kad glitumas, nuo kurio priklauso grūdų kaina, būtų didesnis, man pasišiaušė plaukai net ten, kur jie seniai nebeauga. Odą pašiaušė ir ūkininkų aruoduose regėtos ko ne katinų dydžio žiurkės. Juk jos tualetais nesinaudoja, savo „reikaliukus“ atlieka čia pat, į grūdus. Ir tuomet pasakiau pats sau, jog tokių grūdų duonos, be viso to, dar ir visokių puriklių, standiklių bei kitokios chemijos prifarširuotos, nei pats valgysiu, nei savo artimiesiems leisiu.“
Bobutės krosnis
„Bet ne viskas taip greitai klojosi, kaip norėjau. Kone visus metus galvojau, kaip pasimūryti krosnį? Ir senų meistrų patarimo klausiau, ir internete žinių ieškojau, bet greitai patyriau, jog nė vienas jų nepasako visos teisybės iki galo. Kol pats neatrandi, tol ir nėra gerai. Juk nuo krosnies pločio, ilgio ir aukščio, nuo jų proporcijų priklauso, kaip iškeps duona. Vienaip krosnį pamūrysi, labiau keps apačia, kitaip – viršus.“
Bene daugiausiai patirties sakosi įgijęs per bobulės krosnį: paprašė viena sodietė, kad Steponas jos krosniai dureles įdėtų, kurios jau seniai buvo iškritusios. Steponas mielai sutiko senutei pagelbėti, bet vos tik barkštelėjo į šimtametę krosnį, ši ėmė ir subyrėjo. Tad teko naują pamūryti.
Mūrydamas savo duonkepę, Steponas pagalvojo ir apie patogumus. „Iš vaikystės atsimenu, duonkepė būdavo po krosnimi, labai žemai, todėl šeimininkė prie jos triūsdavo atsiklaupusi. Labai nepatogu. Aš savąją krosnį pamūrijau aukštai, kad dirbti galėčiau stačiomis“, – pasakojo pašnekovas.
Nijolė Petrošiūtė, Žurnalas "Miškai"
