Artėjant Vėlinėms, prisimename ne tik išėjusiuosius, tačiau apmąstome ir pačią mirtį. Nuo laidojimo papročių raidos, paties mirties apibrėžimo ir teigiamų savybių iki galutinio išnykimo ir mirties baimės racionalumo klausimo.
Pansy mirė ramiai vieną žiemos popietę, jos dukrai Rosie ir draugams Blossom ir Chippy būnant šalia. Jai gulint ir merdint, kompanionai baksnojo ir glostė ją; nustojus kvėpuoti, judino jos galūnes ir tikrino burną, kad įsitikintų mirtimi. Chippy dukart bandė atgaivinti, trankydama jai į krūtinę. Tą naktį Rosie budėjo šalia motinos.
Pansy'ės mirtis 2008-ųjų gruodį atrodo kaip taiki ir santykinai įprasta, bet iš tiesų ji buvo visai neeilinė. Nelaisvėje laikomoms šimpanzėms retai leidžiama mirti „namuose“; paprastai, išvežus tolėliau, joms atliekama eutanazija. Bet Blair Drummondo safario ir nuotykių parko Stirlinge, JK, prižiūrėtojai nusprendė leisti Pansy'ei likti su mylimaisiais iki pat galo, kad būtų galima stebėti jų reakciją į mirtį.
Sunku nespėlioti, kas vyko Rosie, Blossom ir Chippy galvose prieš Pansy'ės mirtį ir po to. Ar gali būti, kad jautė gedulą ir netektį? Ar apmąstė savo pačių mirtingumą? Dar neseniai tokie klausimai būtų palaikyti pavojingai antropomorfiškais ir visai netinkamais. Bet dabar jau nebe.
Pansy'ės mirtis yra vienas iš daugelio šimpanzių mirčių stebėjimų tiek nelaisvėje, tiek ir laukinėje gamtoje, pateikiančių stebinančių įžvalgų apie mūsų artimiausių gyvenančių giminaičių santykį su mirtimi. Čia, savo ruožtu, kyla kitas, gilesnis klausimas: kada žmogaus evoliucijoje mūsų protėviai išvystė dabartinį mirties supratimą, taip pat ir apie savo pačių mirtingumą? Atsakymas siekia daug giliau, nei mūsų požiūris į mirtį – tai gali padėti mums suprasti savo pačių unikalų gyvenimo būdą.
Daugeliui gyvūnų miręs kūnas tėra negyvas objektas. Kai kurios rūšys yra išvysčiusios sudėtingai atrodantį kūnų atsikratymo elgesį – pavyzdžiui, plikieji smėlrausiai, nutempia juos į urvelio užkaborius ir užrausia – bet tai yra praktiškas elgesys, neturintis gilesnės paskirties ar reikšmės.
Tačiau kai kurie gyvūnai aiškiai turi sudėtingesnį santykį su mirtimi. Dramblius, kaip žinoma, jaudina mirusių dramblių kaulai, tuo tarpu užfiksuota, kad delfinai praleidžia daug laiko su gentainių palaikais.
Bet joks kitas gyvūnas nekelia tokio susidomėjimo, kaip šimpanzės. Psichologai James Anderson ir Louise Lock iš Stirlingo universiteto, užfiksavę Pansy'ės mirtį, nurodo, kad jos kompanionių elgesys „sukrečiančiai priminė žmogišką reakciją į taikią mirtį“, – pagarba, rūpestis, gyvybės ženklų tikrinimas, bandymai atgaivinti, budėjimas, sielvartas ir gedėjimas.
Panašūs reiškiniai užfiksuoti ir retais atvejais, kai būdavo stebima laukinių šimpanzių mirtis. Primatologai Alexanderis Pielas iš Kalifornijos universiteto San Diege ir Fiona Stewart iš Kembridžo universiteto buvo būtent tokio įvykio liudininkai Gombe nacionaliniame parke Tanzanijoje 2010-ųjų sausį. Vieną ankstų rytą prižiūrėtojai aptiko šimpanzės patelės, vardu Malaika, kūną. Panašu, ji buvo iškritusi iš medžio.
Kai Pielas ir Stewartas ten atsidūrė 9:15, apie Malaika'os kūną jau būriavosi šimpanzės. Tris su puse valandos jie stebėjo ir filmavo, kaip šimpanzės lankė kūną, kol tuo tarpu kitos stebėjo iš medžių. Kai kurios atrodė tik susidomėjusios, uostinėjo ar tvarkė kūną. Kitos purtė, tampė ir daužė, lyg pasimetusios ir įpykusios. Dominuojantys patinai demonstravo aplink ją savo galią ar netgi su ja; alfa patinas metė ją į išdžiuvusios tėkmės vagą. Daugelis šūkavo susirūpinusiais balsais.
Kai kūną prižiūrėtojai galiausiai pašalino, aštuonios beždžionės nuskubėjo ten, kur ji gulėjo ir intensyviai bei susijaudinę čiupinėjo ir uostinėjo žemę. Jie ten liko dar 40 minučių, o prieš pasišalindami, choru leido ūkaujančius balsus. Paskutinioji toje vietoje buvo Malaika'os duktė Mambo.
Ką iš to galime spręsti? Pasak Pielo, šimpanzių elgesys gali būti suklasifikuotas į tris kategorijas: nesveikai intensyvus domėjimasis kūnu, gedėjimas ir „socialinis teatras“. Ir, panašiai, kaip ir Pansy'ės atveju, tai labai primena mūsų elgesį.
„Rizikuoju pernelyg antropomorfizuoti, bet taip tebesielgia modernūs žmonės,“ pastebi Paulas Pettittas, archeologas iš Šefildo universiteto, JK, tyrinėjantis žmonių laidojimo kilmę. „Šimpanzėse matome labai paprastą elgesį, vėliau pakitusį į formalesnę gedulo išraišką. Tai leidžia pajusti, kad galime tikėtis taip elgusis mioceno laikotarpio beždžiones ir ankstyvuosius protožmones.“
Žinoma, niekada negalėsime tuo būti visiškai tikri. Bet fosilijos ir archeologiniai duomenys pateikia užuominas, kaip toks elgesys išsivystė į dabartinius ritualus. Ir tai tapo pagrindiniu paleoantropologijos klausimu. Mūsų elgesys su mirusiaisiais aiškiai pakliūna į „simbolinės veiklos“ sritį, panašiai, kaip ir kalba, menas ir kiti dalykai, darantys dabartinius žmones unikaliais. Manoma, kad visa tai atsirado maždaug prieš 40 000 metų, bet neseni atradimai neužtikrintai nustūmė šį iki 100 000 metų ar dar senesnių laikų.
Bet kas, primenantis laidojimo praktiką iš ankstesnių laikų, nei prieš 40 000 metų, būdavo atmetama, kaip artefaktas. Bet daugiau taip nėra, tvirtina Francesco d'Errico iš Bordo universiteto Prancūzijoje. „Dauguma antropologų dabar sutaria, kad dabartiniai žmonės, neandertaliečiai ir gal kiti senoviniai homininai mirties apeigas atlikdavo gerokai anksčiau, nei prieš 40 000 metų.“
Hominidai ant kalvos šlaito
Pirmieji ženklai išties yra labai seni. 1975-aisiais, stačiame, žolėtame kalvos šlaite netoli Hadaro, Etiopijoje, paleontologai atrado 13-os mūsų 3,2 milijonų metų senumo protėvių Australopithecus afarensis palaikus – devynis suaugusiuosius, du jaunuolius ir du kūdikius. Visi jie gulėjo šalimais ir panašu, buvo suguldyti ten tuo pačiu metu. Kaip jie ten atsidūrė, neaišku. Nebuvo požymių, kad būta staigaus potvynio ar panašios katastrofos, per kurią jie visi būtų galėję žūti kartu. Nebuvo ženklų, kad kaulus būtų apgraužę plėšrūnai. Tai buvo, kaip atradėjas Donaldas Johansonas rašė vėliau, „tiesiog kalvos šlaite išbarstyti hominidai“.
Galbūt girdėjote sakant, kad dabar yra daugiau gyvenančių žmonių, nei jų mirė per visą žmonijos istoriją, bet tai netiesa. Remiantis demografo Carlo Haubo skaičiavimais, iki šiol yra gimę apie 107 milijardus žmonių, iš kurių 100 milijardų jau mirė. Esate iš tų laimingųjų 6,5 % , kurie tebėra gyvi. Bent jau kol kas... (nuotr. „NewScientist“)
Pernai, iš dalies remdamasis ir šimpanzių tyrimu, Pettittas pasiūlė naują paaiškinimą: kūnai buvo palikti tyčia, kaip „struktūrizuoto palikimo“ aktas. Tai nereiškia palaidojimo ar ko nors turinčio simbolinę ar religinę prasmę. „Tai tikriausiai buvo tik poreikis atsikratyti pūvančių lavonų“ sako Pettittas. Net jei taip, tai rodo žymią kognityvinę pažangą, lyginant su tuo, ką matome su šimpanzėmis , kurios palieka savo mirusiuosius ten, kur šie nukrenta –galbūt tai pirmosios užuominos į kažką žmogiško. „Tai galėjo būti suvokimas, kad palaikams tinkama vieta nėra tarp gyvųjų – pirmasis formalus gyvųjų ir mirusiųjų atskyrimas“, – spėja Pettittas.
Kadangi naujų atradimų nėra, bus neįmanoma patvirtinti, kad australopitekai dėdavo savo mirusiuosius į į tam skirtas vietas. Bet pusės milijono metų įrodymai daug aiškesni.
Sima de los Huesos – kaulų pelkė – buvo atrasta devintajame XX amžiaus dešimtmetyje, kalkakmenio šachtos dugne esančiame urve Atapuerca kalnuose šiaurinėje Ispanijoje. Jame buvo mažiausiai 28 senovinių žmonių palaikai, greičiausiai priklausę Homo heidelbergensis, tikėtinam Homo sapiens ir neandertaliečių protėviui.
Kaip jie ten pateko? Akivaizdu, jie galėjo nukristi ten netyčia, bet tačiau tai nepanašu į tiesą dėl jų kaulų lūžių struktūros. „Tai nepanašu į natūralią sankaupą,“ sako Pettittas. Daugelis skeletų priklausė paaugliams arba jauniems vyrams ir daugelyje matosi kaulų ligų ar deformacijų ženklai.
Pettittas mano, kad geriausias paaiškinimas būtų, kad po mirties jie tyčia buvo sudėti šachtos viršuje ir palaipsniui sukrito žemyn. Jei taip, tada čia ankstyviausias laidojimo slaptavietės įrodymas, arba specialios vietos paskyrimas mirusiesiems – galbūt, šiuo atveju, deformuotiems atskirtiesiems – dar vienas poslinkis link modernios mirties koncepsijos. Kai mirusiesiems paskiriama speciali vieta, tai aiškiai rodo, kad jie traktuojami taip, lyg vis dar turėtų tam tikrą socialinę reikšmę. „Pasiekę šį tašką, esate kelyje link simbolinės veiklos,“ nurodo Pettittas.
Ką šie protožmonės suprato apie mirtį? Ar jie žinojo, kad jie patys mirtingi? „Neturime supratimo,“ apgailestavo Pettittas.
Tačiau žinome tai, kad toks laidojimas vis labiau plito: kūnai randami vietose, kurių kitokį panaudojimą būtų sunku sugalvoti, įsprausti į plyšius, sunkiai pasiekiamuose iškyšuliuose ar urvų gelmėje.
Nuo laidojimo slaptaviečių tėra nedidelis koncepcinis šuolis prie kapo – dirbtinės nišos ar plyšio sukūrimo mirusiesiems. Ankstyviausi tokios veiklos įrodymai yra iš dviejų urvų Izraelyje – Skhul ir Qafzeh, – 120 000 tūkstančių metų Homo sapiens skeletai buvo rasti aiškiai žmonių padarytose ertmėse. Iš maždaug to laiko yra ir neandertaliečių kapų įrodymų. Visa tai patvirtina, kad žmonės prie simbolinės kultūros ėjo daug anksčiau, nei manyta. „Kai prasideda sąmoningas mirusiųjų laidojimas, manau, daug labiau tikėtina, kad žmonės mąsto formalizuotomis kategorijomis, pavyzdžiui, apie gyvenimą po mirties,“ svarsto Pettittas.
Net jeigu taip yra iš tiesų, tokie palaidojimai nerodo negrįžtamų pokyčių. Žinoma vos keletas tokių vietų; palyginus su mirusių žmonių skaičiumi yra labai didelė retenybė. Panašu, laidojama buvo specialiomis progomis; dauguma mirusiųjų tebebuvo išslapstomi ar tiesiog paliekami.
Tik maždaug prieš 14 000 dauguma žmonių jau buvo laidojami tokiose vietose, kurias dabar laikytume kapinėmis. Panašiu laiku žmonės pradėjo sėslų gyvenimą vienoje vietoje ir išrado žemės ūkį ir religiją – tikriausiai ne atsitiktinai seniausias pasaulyje ceremonijoms skirtas pastatas, Göbekli Tepe Turkijoje, buvo pastatytas tuo metu.
Tačiau dar gerokai prieš tai, senoviniai žmonės, regis, turėjo panašią į mūsų mirties koncepsiją. Menas, kalba, sudėtingos laidojimo apeigos, pasak Pettitto, yra to paties dalyko išraškos. „Tai dalis to, kas atskiria mus ne tik nuo kitų gyvūnų, bet ir nuo kitų anksčiau gyvenusių žmonių rūšių.“
Grahamas LAWTONAS, „New Scientist“ žurnalo redaktoriaus pavaduotojas
New Scientist, № 2887
