Arvydas Praninskas
Maroke beveik prieš 4 metus aptiktas meteoritas iš Marso sukėlė didelį mokslininkų susidomėjimą. Manoma, kad jis liudija, jog šioje planetoje egzistavo gyvybė.
Svetimas akmuo
Tačiau tai – ne vienintelė šio iš dangaus nukritusio kosminio akmens užminta mįslė, pastebi Prancūzijos mokslo populiarinimo žurnalas „Sciences et Avenir“. Daugelis skaitytojų nesupranta, kaip šis akmuo iš Marso apskritai galėjo patekti į Žemę. 2011 m. liepos 18 d. Maroke, Guelmim-Es Semara regiono Tata provincijoje nukrito meteoritas, mokslininkų pramintas Tissinto meteoritu, nes buvo rastas taip pavadinto kaimo apylinkėse. Atliekant tyrimus, nustatyta, kad jis kilęs iš Marso. Marso meteoritai yra gana reti svečiai Žemėje: iki šiol žinomi tik 5 tokie kosminiai svečiai, paskutinysis iki Tissinto aptikimo buvo rastas 1962 m.
Tissinto meteoritas iš kitų išsiskyrė tuo, kad sustiprino mokslininkų prielaidą apie kadaise Marse galėjusią egzistuoti gyvybę, bent jau mikrobiologinę. Šio meteorito tyrimai atskleidė, kad jame yra cheminių junginių, galėjusių atsirasti dėl aktyvios biologinės veiklos procesų. Tai, kad kadaise šis meteoritas buvo Marso dalis, rodo jo sudėtis: jame yra, nors ir nedaug, retųjų žemės metalų, kurie būdingi Marso paviršiuje esančios uolienoms, rašo „Sciences et Avenir“. Tačiau kaip toks akmuo galėjo atitrūkti nuo Marso paviršiaus ir pasiekti Žemę? Ar gali egzistuoti ir Žemės meteoritų, kurie galbūt pasiekia kitas planetas?
Tikslūs fizikų skaičiavimai
Šiuos ir kitus su Tissinto meteorito užmintomis mįslėmis susijusius klausimus žurnalas pateikė Lozanos federalinio Politechnikos instituto (Šveicarija) mokslininkui Philippe’ui Gilletui, kuris kartu su kitais specialistais dalyvavo šio meteorito tyrimuose. Fizikinį meteorito susidarymo mechanizmą jis aiškina taip: į Marso paviršių kažkada trenkėsi santykinai didelės masės objektas, kurio smūgio jėgos pakako tam, kad Marso uolienų nuolaužos būtų išsviestos už šios planetos atmosferos ribų. Pasak mokslininko, tai panašu į vandens purslų išsilakstymą į šalis, kai sviedžiame akmenį į tvenkinį.
Fizikai gana tiksliai apskaičiavo, kokio stiprumo smūgio reikia, kad planetos uolienų fragmentai būtų išmesti į kosmosą. „Objekto judėjimo greitis proporcingas planetos traukos jėgai. Mums žinoma, kad Marse jis buvo 8–10 kilometrų per sekundę. Remdamiesi šiuo faktu, taip pat kristaline akmens struktūra ir fragmentų išsklaidymu, galime apskaičiuoti į Marsą nukritusio objekto masę ir netgi sužinoti paviršiuje smūgio palikto kraterio dydį“, – sakė P. Gilletas.
Meteoritai iš Žemės?
Pasak mokslininko, tam, kad į kosmosą būtų išmestas Tissinto meteorito dydžio akmuo, reikėjo, kad į Marsą įsirėžtų nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų skersmens kosminis objektas. Toks smūgis uolienų nuolaužoms suteikia stiprų impulsą ir balistinę trajektoriją, kuri gali nukreipti jas už Marso traukos lauko ribų. Akmenys klajos kosmosu tol, kol paklius į kurio nors dangaus kūno traukos lauką. „Tokius kosmine erdve klajojančius akmenis aktyviai „apšaudo“ iš saulės sklindančios dalelės, nuo kurių anksčiau juos saugojo planetos gruntas. Dėl sąveikos su šiomis dalelėmis medžiagoje susidaro ypatingi izotopai, kuriuos galima suskaičiuoti ir taip nustatyti, kiek laiko akmuo išbuvo kosmose. Pavyzdžiui, Tissinto meteoritas iki nukritimo į Žemės paviršių po kosmosą klajojo maždaug 700 000 metų“, – sakė mokslininkas.
O ar Saulės sistemoje galima būtų aptikti uolienų fragmentų ir akmenų, prieš daugybę metų išmestų iš Žemės? Žinoma, mano P.Gilletas. Nors kitų Saulės sistemos planetų paviršiaus tyrimai šiuo požiūriu yra labai fragmentiški, esą neverta abejoti, kad Žemės meteoritų yra ir Marse, ir Veneroje, ir kitose planetose. Be to, nesuskaičiuojama daugybė jų lig šiol klajoja po kosmosą. Mokslininkų teigimu, kosminės Žemės atakos praeityje buvo dažnesnės nei Marse, nes kuo didesnė planetos masė, tuo stipriau ji traukia kaimynystėje atsidūrusius kosminius objektus.
Kadangi Žemės masė 10 kartų didesnė nei Marso, ji traukia prie savęs daugiau kosminių klajoklių, aiškino P.Gilletas. „Į Žemę maždaug 100 m skersmens asteroidas nukrenta vidutiniškai kartą per 500 metų, o 5 km skersmens – kartą per 10–50 mln. metų. Pavyzdžiui, prieš 65 mln. metų Žemėje dinozaurus išnaikinęs asteroidas buvo 10 km dydžio. O toks įvykis vidutiniškai pasitaiko kartą per 100–500 mln. metų“, – pridūrė mokslininkas. Pasak jo, nesunku įsivaizduoti, kiek daug Žemės paviršiaus medžiagos būna išsviedžiama į kosmosą tokių kataklizmų metu.
