Mėnulio vidus vis dėlto greičiausiai nėra drėgnas, nors kai kurie pastarieji moksliniai tyrimai ir tvirtino priešingai.
Nauja „Apollo“ pargabentų uolienų analizė paremia senąją teoriją, kad Mėnulyje vandens nėra, rašo „New Scientist.com“.
Dešimtmečius po to, kai „Apollo“ astronautai nusileido Mėnulio paviršiuje, buvo manoma, kad Žemės palydovas yra išdžiūvęs. Tačiau šis požiūris ėmė keistis 2008 metais, kai mokslininkai mažose Mėnulio vulkaninio stiklo gabalėliuose aptiko vandens, kurio koncentracija prilygo randamai kai kuriuose Žemės vulkaninėse uolienose.
Tačiau dabar Naujosios Meksikos universiteto Albukerke mokslininko Zachary'io Sharpo vadovaujama komanda teigia, jog dešimtyje „Apollo“ mėginių randamas chloro kiekis leidžia manyti, kad Mėnulio vidiniai sluoksniai visuomet buvo ypač sausi – juose vandens nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. kartų mažiau nei Žemėje.
Chloras turi du stabilius izotopus – 35cl ir 37Cl, turintį du papildomus neutronus.
Z. Sharpo komanda nustatė, kad sunkesnysis izotopas Mėnulio mėginiuose aptinkamas dažniau nei Žemėje, o tai leidžia manyti, kad Mėnulio uolienos formavosi esant labai sausringoms sąlygoms. Mat vandenilio atomai vandenyje jungiasi su chloro izotopu ir suformuoja druskos rūgšties garus, kurie vėliau patenka į kosmosą, o lengvesnieji izotopai lieka.
Mėnulio mėginių tyrimai leidžia manyti, kad mėnulio mantijoje vandens koncentracija siekė 180 dalių iš milijardo. Tai sutampa su vandens koncentracijos lygiu, rastu Mėnulio minerale apatite, kurį išmatavo Vašingtono Carnegie instituto mokslininkas Francis McCubbinas.
„Mėnulyje, lyginant tu Žeme ar Marsu, yra labai sausa“, – teigia Z. Sharpas ir priduria, kad ankstesni tyrimai, kurie teigė, kad vandens koncentracija Mėnulyje beveik prilygsta esančiai Žemėje, „greičiausiai ekstrapoliuoja savo duomenis šiek tiek per toli“.
Anot mokslininko, šių tyrimų išvados greičiausiai rėmėsi labai neįprastais mėginiais iš Mėnulio. Jo teigimu, Mėnulis galėjo susiformuoti su labai mažu kiekiu vandens, ir kad dabartiniams stebėjimams paaiškinti nereikia teorijos apie papildomą vandenį, atkeliavusį su kometomis.
Manoma, kad Mėnulis susiformavo kai prieš 4,5 mlrd. metų tuomet dar jaunutė Žemė susidūrė su Marso dydžio objektu. Kuomet išsilydęs Mėnulis kristalizavosi į uolienas, anot Z. Sharpo, maži vandens kiekiai vis labiau koncentravosi vis mažėjančiame skystos magmos kiekyje.
Ši vandens prisotinta magma galiausiai išsiveržė į paviršių, o „Apollo“ astronautai jos pavyzdžius surinko vulkaninio stiklo pavidalu.
„Tad klausimas, ar ši garų pripildyta magma ar stiklas leidžia susidaryti vaizdą apie visą Mėnulį, ar ne“, – kalbėjo Z. Sharpas.
Tačiau į šį klausimą dar nerastas galutinis atsakymas, teigia Jamesas Greenwoodas iš Wesleyano universiteto Konektikute. Jo atlikti Mėnulio apatito izotopiniai tyrimai leidžia manyti, kad ankstyvaisiais Mėnulio gyvavimo metais į jį vandens atgabeno kometos.
Anot jo, skirtinguose Mėnulio regionuose gali būti skirtingi vandens kiekiai, nes ankstyvuoju laikotarpiu jį dengęs magmos vandenynas sukietėjo greičiau, nei su kometomis atkeliavęs vanduo tolygiai jame pasiskirstė.
„Manau, kad tai panašu į pasakojimą apie tris aklus vyrus ir dramblį – jie tiria mėginius ir randa tai, ką randa, o mes taip pat randame tai, ką randame“, – sakė jis.
J. McCubbino teigimu, aiškesnį vaizdą apie vandenį Mėnulyje padėtų susidaryti didesnio kiekio mėginių tyrimas, ypač tų, kurie surinkti ne „Apollo“ ar robotų misijų metu. Vanduo gali įtakoti jėgą, kurios reikia uolienoms deformuoti ar suskaldyti, lemti, kokie mineralai susiformuoja magmai stingstant.
„Į klausimą, ar Mėnulis yra drėgnas, ar sausas atsakyti svarbu, nes vanduo geologiniuose procesuose vaidina labai svarbų vaidmenį“, – tvirtina mokslininkas.