Raketa buvo paleista 2015 m., skraidinti NASA giluminio klimato observatorijos (DSCOVR) zondą į 1,5 milijono kilometrų atstumu nuo Žemės link Saulės. Tačiau išleistos viršutinės raketos pakopos greitis buvo nepakankamas, kad galėtų ištrūkti į nepriklausomą orbitą aplink Saulę, ir buvo apleista be galimybės nukreipti atgal į Žemės atmosferą. Tai būtų įprasta praktika, leidžianti platformoms perdegti sugrįžus, taip sumažinant pavojingo šlamšto sukeltą netvarką netoli Žemės esančioje erdvėje.
Todėl nuo 2015 m. vasario mėn. 14 metrų ilgio apleista viršutinė pakopa, sverianti beveik keturias tonas, skrieja plačioje orbitoje aplink Žemę. Tikslius jos judėjimus buvo sunku nuspėti, nes jiems įtakos turėjo Mėnulio ir Saulės gravitacija, taip pat Žemės gravitacija.
Tačiau dabar galima pasakyti, kad kovo 4 d. ji pasieks Mėnulį maždaug 2,6 kilometro per sekundę greičiu. Taip bus sukurtas maždaug 19 metrų skersmens krateris – tai perspektyva, kuri sukėlė pasipiktinimą socialiniuose tinkluose iš žmonių, pasibaisėjusių, kad žmonių aplaidumas tokiu būdu subjauros Mėnulį.
Neteisingas rūpestis
Tačiau negyvai raketai atsidurti Mėnulyje yra neabejotinai ekologiškiau, nei metalo oksido dalelių pavidalu išsibarstyti viršutiniame Žemės atmosferos sluoksnyje, o tai nutinka pakartotinai įskridus į atmosferą. Mėnulyje taip pat nėra atmosferos, kuri apsaugotų jį nuo kosminių šiukšlių, todėl jis nuolat kaupia natūraliai atsirandančius smūginius kraterius.
„Lunar Reconnaissance Orbiter“ jau nufotografavo 19 metrų kraterį, susidariusį po to, kai 2013 m. kovo mėn. į paviršių atsitrenkė pusės tonos asteroido uolienų gabalėlis, skriejantis maždaug dešimt kartų greičiau nei „Falcon 9“. Per pastarąjį dešimtmetį NASA poveikio Mėnulyje stebėjimo projektas pastebėjo šimtus mažesnių, vos pusę kilogramo sveriančių uolienų gabalų smūgių.
Būsimas smūgis – tolimojoje Mėnulio pusėje, todėl negalėsime jo pamatyti. Tačiau aplink Mėnulį skriejantys erdvėlaiviai vėliau galės atvaizduoti smūginį kraterį. Ar išmoksime ko nors naujo? Anksčiau buvo padarytos kelios tyčinės avarijos, todėl žinome, ko tikėtis.
Pavyzdžiui, gerokai didesnės viršutinės raketų pakopos, naudotos „Apollo“ tūpimo misijose, buvo specialiai sudaužytos, kad paviršiuje sumontuotų seismometrų aptiktos vibracijos galėtų būti panaudotos tiriant Mėnulio vidų. „Apollo“ seismometrai buvo išjungti seniai ir neaišku, ar Kinijos „Chang 4“ tolimojo Mėnulio nusileidimo aparato seismometras šį kartą galės pateikti kokių nors naudingų duomenų.
Tikslingas, tyčinis atsitrenkimas taip pat įvyko 2009 m., kai NASA misija LCROSS pasiuntė sviedinį į nuolatinį šešėlinį poliarinį kraterį. Ant jo ledinio paviršiaus padarė mažesnį kraterį, kuriame, kaip paaiškėjo, buvo tikėtini vandens garai.
Biologinis užterštumas
Vis tik turėtume nerimauti dėl Mėnulio užteršimo gyvais mikrobais arba molekulėmis, kurios ateityje gali būti klaidingai palaikytos buvusios gyvybės Mėnulyje įrodymu.
Dauguma šalių pasirašė planetinės apsaugos protokolus, kuriais siekiama sumažinti biologinio užteršimo iš Žemės į kitą kūną (ir iš kito kūno atgal į Žemę) riziką. Protokolai taikomi dėl etinių ir mokslinių priežasčių. Etinis argumentas yra tas, kad nebūtų teisinga kelti pavojų bet kuriai ekosistemai, kuri gali egzistuoti kitame kūne, įvedant organizmus iš Žemės, kurie galėtų ten klestėti. Mokslinis argumentas yra tas, kad mes norime ištirti ir suprasti natūralias kito kūno sąlygas, todėl neturėtume rizikuoti joms pakenkti ar sunaikinti užteršiant.
Didžiausias pastarojo meto COSPAR protokolų pažeidimas buvo 2019 m., kai Mėnulyje nukrito privačiai finansuojamas Izraelio nusileidimo Mėnulyje aparatas „Beresheet“, gabenantis DNR mėginius ir tūkstančius tardigradų. Tai pusės milimetro ilgio organizmai, kurie gali toleruoti, nors ir nebūti aktyvūs, erdvės vakuumą. Šie ir tikriausiai jų žarnyne gyvenę mikrobai dabar yra išsibarstę „Beresheet“ avarijos vietoje.
Greičiausiai nė vienas iš jų nepateks į nišą, kurioje užtektų vandens, kad jie atgytų ir taptų aktyvūs, tačiau neverta rizikuoti. DSCOVR „Falcon 9“ nebuvo sterilus paleidimo metu, tačiau jame nebuvo ir biologinio krovinio. Jis kosmose praleido septynerius metus, todėl biologinio užteršimo rizika yra maža – bet kuo daugiau daiktų siųsime į Mėnulį, tuo turime būti atsargesni ir tuo sunkiau bus laikytis taisyklių.
Tekstas parengtas Davido Rothery, planetų geomokslų profesoriaus atvirajame universitete, publikuotas „The Conversation“.
