Po šio susidūrimo aplink Žemę susidarė dulkių diskas, iš kurio maždaug per vieną amžių susiformavo milžiniškas natūralus Žemės palydovas.
Taigi koks šio palydovo dydis, judėjimo trajektorija, kilmė, pasvirimo kampas ir cheminė sudėtis? Kokią įtaką šis susidūrimas padarė Žemės sukimuisi? Mokslininkai neturi vieningo atsakymo į šiuos klausimus.
Ketvirtadienį žurnale „Nature“ pasirodžiusiame Robino Canupo straipsnyje, pasaulyje pripažintas mokslininkas primena įvairių teorijų trūkumus bei netikslumus, pradėdamas nuo saviškių.
Pagrindinė problema kyla dėl Žemės ir Mėnulio panašumų. „Deguonies izotopų, volframo bei titano pėdsakai yra vienodi ir Žemėje, ir Mėnulyje“, – pasakoja Maudas Boyet, Prancūzijos Clermont–Ferrand universiteto mokslininkas.
Tradiciškai manoma, kad Mėnulio paviršius yra daugiausia sudarytas iš Žemės paviršiaus medžiagų. Taip įvyko dėl susidūrimo. Tačiau labai mažai tikėtina, kad visas Mėnulis sudarytas iš tokių pačių medžiagų.
Kiti mokslininkai labiau linkę pritarti egzotiškesnei teorijai: anot jų, palydovas susiformavo po susidūrimo tarp dviejų vienodo dydžio protoplanetų arba mažo objekto susidūrimo su labai greitai besisukančia Žeme. Tačiau šių teorijų trūkumas yra tai, kad pirmu atveju remiamasi visiškai atsitiktiniu sutapimu, o antruoju – trūksta tolimesnių įrodymų, kaip būtų susiformavusi dabartinė Žemės-Mėnulio sistema.
Mokslininkai jaučiasi aklavietėje, nes tenka rinktis vieną iš įtikinamiausiai atrodančių teorijų, taip iki galo ir neišsprendžiant šio galvosūkio.
Dabartinis Mėnulio paviršius, kurį galime tyrinėti dabar, yra milijardus metų jį veikusių meteoritinių susidūrimų rezultatas.
