Pasak jo, jei viskas klostysis pagal planą, atlikus numatytą tyrimų programą palydovo nuleidžiamoji kapsulė su bandomąją įranga ar eksperimentų rezultatais bus grąžinta į Žemę: ji greičiausiai nusileis ne Lietuvos teritorijoje, nes ji per maža, kad į ją galėtum „pataikyti“ iš orbitos, o galbūt Atlanto vandenyne.
Su dr. D. Bruču, pirmininkavusiu tarptautinės konferencijos „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje“ jungtinei sesijai, skirtai nanopalydovų komponentams, kalbėjomės apie pirmuosius Lietuvoje pagaminto palydovo žingsnius į kosmosą.
– Jei didžiuojamės lietuvių kilmės amerikiečių ar rusų astronautais ir kosmonautais, turinčiais vos 1/8 lietuviško kraujo, galbūt nesuklystume pasakę, kad lietuviški palydovai jau skriejo kosmose: juk kai kuriuose kosminiuose tyrimuose Sovietų sąjungos laikais buvo naudojama Lietuvos mokslininkų sukurta eksperimentinė įranga, inžinierių pagaminti kosminės technikos komponentai?
– Tarybiniais laikais dažniausiai mažai kas žinojo, kas ką gamina ir kaip tai naudojama, turiu mintyje kosmoso pramonę. Kai kas būdavo užsakoma vadinamosioms „pašto dėžutėms“, karinės pramonės gamykloms, arba universitetams ar įmonėms, o kai užsakymą atlikdavo, išsiųsdavo ir viskas tuo pasibaigdavo.
Esu girdėjęs, kad Lietuvos tekstilės institutas gamino tam tikras kosminių skafandrų dalis, be to, šiame institute buvo gaminama dalis kosminio laivo „Buran“ termoizoliacijos.
– Kada kilo idėja imtis tikro „lietuviško“ palydovo?
– Gal prieš metus ar pusantrų, kai pradėta galvoti apie kosminės veiklos plėtojimą, buvo išsakytas sumanymas iš pradžių pasigaminti Lietuvoje nanopalydovą. Tai nedidelis, nuo 1 iki 10 kg masės palydovas, kuris gali būti palyginti nesudėtingai sukonstruotas ir gana nesunkiai paleistas. Dabar nanopalydovai yra gana populiarūs.
Žinoma, sukonstruoti nanopalydovą yra vienas dalykas, o jį paleisti į kosmosą – visai kitas. Iškėlimas į orbitą – žymiai sunkesnė užduotis. Reikia apsispręsti, su kieno raketa nešėja leisti, kiek tai kainuos, nes iškėlimo kainos yra gana didelės. Pasigaminti nanopalydovą pigiau nei jį paleisti.
Dabar deramės su kai kuriomis organizacijomis ir įmonėmis dėl tokio palydovo paleidimo. Reikalai klostosi taip, kad jį veikiausiai kels „europietiška“ raketa – ta prasme, kad iškėlimas bus finansuojamas pagal Europos Sąjungos „QB50“ programą. Pagal ją už ES lėšas į orbitą būtų iškelta 50 tokių nanopalydovų. Tačiau šiuo atveju reikia laikytis įvairių apribojimų, susijusių su palydovų dydžiu ir kt. Dalyvauti šioje programoje esame padavę paraišką dar prieš metus, gruodžio mėnesį jau turėtų būti aiškus atsakymas, ar galėsime dalyvauti, ir jei taip, kada bus tas skrydis.
Tai viena iš galimybių, dar viena atsirado mums pradėjus bendrauti su amerikiečiais. Jei dalyvautume bendrame su JAV kosminiame projekte, mūsų palydovą galėtų iškelti amerikietiška raketa. Galiu pasakyti, kad tai irgi gana realus kelias. Aišku, yra ir kitų variantų, iš jų ko gero realiausias būtų bendradarbiavimas su rusais, jie turi labai daug patirties, bet, deja, nelabai patyrę mažųjų palydovų srityje. Daug pasaulio šalių „skraido“ į kosmosą su indais, bet su jais mums nelabai sekasi.
– Kaip atrodytų pirmasis lietuviškas nanopalydovas?
– Kadangi viskas priklauso nuo pasirinktos raketos nešėjos, būtina atsižvelgti į specifinius reikalavimus. Mes iš pat pradžių galvojome apie palydovą su nusileidimo kapsule, kurią būtų galima grąžinti į Žemę. Tačiau kol kas neaišku, ar galėsime tai įgyvendinti, nes labai sunku gauti leidimą iškelti į orbitą ir stabdymo įrangą, aktyvų raketinį variklį. Jei dalyvausime „QB50“ projekte, tai greičiausiai turėsime vien tik nuleidžiamąją kapsulę be raketinio variklio. Ji tiesiog savaime kris žemyn, o mes turėsime nustatyti jos padėtį ir galimą kritimo vietą. Kadangi nanopalydovai skrieja labai žema orbita, apie 200 su trupučiu kilometrų, po kokio mėnesio ar vėliau jie vėl sugrįš į atmosferą.
– O jeigu pavyktų susitarti su amerikiečiais?
– Tada tektų laikytis labai griežtų apribojimų, tačiau šiuo atveju palydovas skrietų gana aukšta orbita, o jo funkcionavimas greičiausiai apsiribotų tik fotografavimu ir signalų perdavimu. Tačiau, kaip ir minėjau, principinis mūsų tikslas – nanopalydovas su stabdymo sistema, kad jį orbitoje būtų galima pristabdyti ir gana tiksliai nuleisti kapsulę. Sakydamas „gana tiksliai“ turiu galvoje 200 – 300 kilometrų atstumą.
– Taigi, tą kapsulę būtų įmanoma nuleisti ir Lietuvos teritorijoje?
– Bijau, kad ne. Lietuva labai maža, į ją labai sunku pataikyti. Manau, kad greičiausiai kapsulė tokiu atveju būtų nuleista į Atlanto vandenyną.
– Kas gamintų palydovą?
– Kai žinosime, su kokia raketa nešėja jis bus keliamas, galėsime pradėti gamybą. Nuspręsta, kad nanopalydovas bus gaminamas Lietuvoje. Norime įgyti ir patirties, ir apmokyti žmones, ir sumažinti gamybos kaštus.
– Kaip toks projektas atrodo finansine prasme?
– Paties paprasčiausio nanopalydovo gamyba kainuotų apie 50 tūkst. litų, galbūt ir mažiau. Bet sudėtingo, daugiau galimybių turinčio palydovo kaina iš karto kyla iki 100 – 300 tūkst. litų. Tačiau tai tikrai nekainuos milijonų. Iškėlimas į orbitą žymiai brangesnis: 1 kg kaina siekia nuo 50 iki 100 tūkst. eurų. Šiuo metu visame pasaulyje aktyviai dirbama kuriant nanopalydovams skirtas raketas, bet iki šiol dar nė viena nėra sukurta. Jos turėtų atsirasti po 2 – 3 metų.
– Kokiame etape šiuo metu yra lietuviško palydovo kūrimo darbai?
– Darbai jau vyksta, dalies komponentų laboratoriniai pavyzdžiai jau pagaminti. Tolimesni darbai priklausys nuo derybų su partneriais ir jų techninių reikalavimų.
– Dėkoju už pokalbį.
