Richardas Feynmanas – vienas didžiausią įtaką XX a. padariusių fizikų ir viena spalvingiausių mokslo pasaulio asmenybių. XX a. pirmoje pusėje įtrauktas į Manheteno projektą, jis padėjo apskaičiuoti tikėtiną pirmųjų atominių bombų griaunamąją galią.
Laisvalaikiu talentingas mokslininkas nevengdavo „gliaudyti“ Naujosios Meksikos poligono aukščiausiųjų karininkų seifų kodus, o savo pasiekimus šiame „fronte“ kruopščiai registruodavo – tokie R. Feinmano reidai neretai peržengdavo visas įžūlumo ribas. Nobelio premijos laureato gyvenime netrūko ir kitokių akibrokštų. Apie visa tai – neseniai pasirodžiusioje biografinėje knygoje „Quantum Man: Richard Feynman's Life in Science“ („Kvantų žmogus: Ričardo Feinmano gyvenimas mokslo pasaulyje“).
Vos po poros vedybinio gyvenimo metų, 1945-aisiais nuo tuberkuliozės mirė R. Feynmano sutuoktinė Arline. Šis įvykis palaužė jauną mokslininką. Mėgindamas savotiškai kompensuoti šią netektį, R. Feynmanas grobuoniškai puolė į kitų moterų glėbius – dirbdamas akademinį darbą Kornvelio universitete, jis ėmė susitikinėti su paskutinio kurso studentėmis, naudotis prostitučių paslaugomis ir miegoti su jaunomis kai kurių savo kolegų žmonomis.
Būdamas 31-erių, R. Feynmanas pirmąsyk išvyko į užsienį ir aplankė Rio de Žaneiro miestą Brazilijoje. Ten jis dienoms skaitė paskaitas, o vakarais sambos muziką atliekančiame ansamblyje grojo mušamaisiais arba „Miramar Palace“ viešbučio bare viliodavo moteris. Ypatingą potraukį R. Feynmanas kažkodėl jautė stiuardesėms.
Jaunam mokslininkui galvą rimtai susuko Mary Louise Bell kerai. Anot knygos autoriaus Lawrence Krausso, ji buvo „platininė blondinė, dievinanti aukštakulnius ir garderobą, ryškiai pabrėžiantį jos kūno linijas.“ 1952-aisiais jie susituokė, tačiau netrukus išsiskyrė.
„Jis iš pat ryto, vos pakirdęs panyra į skaičiavimus, – skyrybų procesą nagrinėjusiam teisėjui skundėsi M. L. Bell. – Jis mąsto ir skaičiuoja nuolatos: vairuodamas automobilį, sėdėdamas svetainėje ir net naktimis, lovoje.“
Įdomi įžvalga. R. Feynmanas jautė silpnybę ne tik moterims, bet ir skaičiams. Pastariesiems – gal net didesnę. Jo gebėjimai skaičiuoti, išnaudoti pirmuosius kompiuterius bei atlikti matematinę analizę buvo svarbūs ne tik kuriant branduolinį ginklą, bet ir klojant kvantinės elektrodinamikos (šviesos ir medžiagos sąveiką aiškinančios teorijos) pagrindus. Darbai kvantinės elektrodinamikos srityje R. Feynmanui 1965 m. atnešė Nobelio premiją.
Anot L. Krausso, tuo metu R. Feynmanas buvo jau kitoks: nebe mergišius, o šeimos žmogus, nebe besiblaškantis viengungis, o pareigingas vyras ir tėvas. Jis vedė trečią sykį. Šįkart – jauną britę Gweneth Howarth. Jiedu susilaukė sūnaus Carlo, vėliau įsidukrino mergaitę, vardu Michelle. Laimingoje santuokoje R. Feynmanas išgyveno iki pat mirties.
Esminį indėlį R. Feynmanas įnešė į kvantinės kompiuterijos sritį, iškėlė nanotechnologijų idėją, išleido šūsnį mokslo populiarinimo knygų. R. Feynmanas taipogi tapo neprilygstamu oratoriumi, pasakotoju. „Jo nepaprasta energija, gyva ir suprantama kalba, jo intuicija fizikoje, longailendietiška tarmė ir įgimta charizma ypatinga aura apgaudavo visas jo paskaitas ir viešus pasirodymus“, – rašo L. Kraussas.
Viena paskutinių reikšmingų jo visuomeninių pareigybių buvo narystė Rodžerso komitete, kuris tyrė 1986-aisiais įvykusios NASA daugkartinio erdvėlaivio „Challenger“ katastrofos aplinkybes. Mokslo pasaulio puristas R. Feynmanas nesivaržė išdėti NASA į šuns dienas už tai, kad troškimas pademonstruoti savo šaunumą JAV Aeronautikos ir kosmoso agentūrai buvo svarbesnis už astronautų saugumą.
„Kad technologijos atneštų sėkmę, prioritetu reikia pasirinkti tikrovę, o ne viešuosius ryšius, – tuomet kalbėjo R. Feynmanas. – Juk gamtos neapmulkinsi...“
R. Feynmanas mirė 1988-aisiais, sulaukęs 69-erių. „Negalėčiau pakęsti, jei numirti reikėtų dusyk. Tai juk taip nuobodu,“ – prieš mirtį replikavo Nobelio premijos laureatas. Mokslo pasaulis neteko didžio mokslininko ir neeilinės asmenybės.
Kaip pabrėžia jo protežė, britų matematikas Stephenas Wolframas, R. Feynmanas buvo didis skaičiuotojas – „galbūt jis skaičiavo geriausiai per visą žmonijos istoriją.“ Anot S. Wolframo, R. Feynmanas apsibrėždavo problemą, primargindavo ištisus lapus skaičiavimų, surasdavo teisingą atsakymą ir visa tai darydavo sėdėdamas striptizo baruose, nes, kaip yra pareiškęs talentingasis „kvantų žmogus“, ten jam geriausiai pavykdavo susikaupti.“
Biografinėje knygoje „Quantum Man“ („Kvantų žmogus“) apstu ne tik pikantiškų R. Feynmano gyvenimo detalių ar esminių jo gyvenimo įžvalgų. Knygos autorius, fizikos teoretikas L. Kraussas pasistengė, jog skaitytojas ne tik pramogautų susipažindamas su R. Feynmano asmeninio gyvenimo ir charakterio vingrybėmis, bet ir įvertintų jo indėlį į mokslo pasaulį. Tad knygoje mokslo virtuvei dėmesio skiriama daugiau, nei asmeniniam R. Feynmano gyvenimui: mokslininko pasišventimą jo atrastam ir suvaldytam paslaptingam kvantinės fizikos pasauliui knygoje atskleidžia ištisi puslapiai smulkmeniškų elektronų sąveikos, fotonų pokyčių aprašymų.
