Žmonių protai stulbinančiai varijuoja. Kodėl evoliucija mūsų visų nepadarė genijais ir kodėl netgi turintys aukštą IQ, elgiasi kaip puspročiai?
„Žemė turi ribas, bet žmonių kvailumas – beribis,“ rašė Gustave'as Flaubertas. Jis vos neišsikraustė iš proto dėl šio fakto. Spalvingi ir nežaboti pasisakymai apie kvailai savimi patenkintus jo aplinkos žmones užpildė daug jo laiškų, skirtų Louise Colet, prancūzų poetei, įkvėpusiai jo novelę Madame Bovary. Jis regėjo kvailumą visur, nuo vidurinės klasės liežuvautojų gandų iki akademikų lekcijų. Netgi Volteras neišvengė jo kritiško žvilgsnio. Pagautas apsėdimo, savo paskutiniuosius metus jis paskyrė tūkstančių pavyzdžių rinkimui į savotišką kvailybės enciklopediją. Jis mirė anksčiau, nei jo magnum opus buvo baigtas, ir kai kas dėl staigios jo mirties, sulaukus 58, kaltino knygos tyrimo sukeltą frustraciją.
Pats žmogaus kvailybės masto dokumentavimas gali atrodyti kvailas darbas, ir tai gali paaiškinti, kodėl žmogaus intelekto studijos linkusios susitelkti į aukštesniąją intelekto spektro dalį. Kaip bebūtų, vien šio spektro platumas kelia daug intriguojančių klausimų. Jei, pavyzdžiui, sumanumas yra toks neginčijamas pranašumas, kodėl visi nesame vienodai inteligentiški? Ar buvimas protingu kartais turi minusų, kartais suteikiančių pranašumą ne tokiems protingiems? Ir kodėl net protingiausi žmonės elgiasi kvailai?
Pasirodo, įprastiniai intelekto įvertinimai – konkrečiai, IQ – turi labai mažai ką bendro su neracionaliu, nelogišku elgesiu, taip siutinusiu Flaubertą. Galima būti labai intelektualiu ir tuo pačiu metu labai kvailu. Faktorių, lemiančių protingų žmonių blogus sprendimus supratimas ima nušviesti daugelį didžiausių visuomenės katastrofų, tarp jų ir dabartinę ekonomikos krizę. Dar daugiau, naujausi tyrimai gali pasiūlyti, kaip išvengti tokių situacijų, galinčių užklupti mus visus.
Mintis, kad protas ir ir kvailumas yra paprasčiausiai priešingi vieno spektro galai, yra stebėtinai nauja. Renesanso teologas Erasmusas aprašė Kvailybę – lotyniškai Stultitia, – kaip atskirą esybę, kilusią iš turto dievo ir jaunystės nimfų; kiti regėjo ją kaip tuštybės, užsispyrimo ir pamėgdžiojimo kombinaciją. Tik XVIII a. viduryje kvailumas imtas sieti su menku intelektu, pažymi Matthijsas van Boxselis, olandų istorikas, parašęs daug knygų apie kvailybę. „Maždaug tuo metu galią įgavo buržuazija ir protas tapo nauja Apšvietos amžiaus norma,“ sako jis. „Taip kiekvienas žmogus tampa atsakingas už savo likimą.“
Modernūs žmonių gabumų skirtumų tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į IQ testus, pateikiančius vieną skaičių, turintį atspindėti žmogaus protinius gebėjimus. Jie labiausiai tinka abstraktaus mąstymo įvertinimui, sako psichologas Richardas Nisbettas iš Mičigano universiteto Ann Arbore. „Jei jūsų IQ yra 120, lengvai išmoksite matematinę analizę. Jei 100, galite ją išmokti, tačiau turėsite būti motyvuotas įdėti daug darbo. Jeigu jūsų IQ yra 70, matematinės analizės suvokti nesugebėsite.“ Šis matavimas, panašu, padeda numatyti akademinę ir profesinę sėkmę.
Jūsų padėtų IQ skalėje apsprendžia įvairūs faktoriai. Tikriausiai trečdalį intelekto lemia aplinka, kurioje augama – maitinimasis ir išsilavinimas. Tuo tarpu genai prisideda prie daugiau, nei 40 procentų žmonių skirtumų.
Šie skirtumai gali pasireikšti smegenų jungtyse. Sumanesnėse smegenyse efektyvesnis neuronų jungčių tinklas. Tai gali nulemti žmogaus galimybes naudotis trumpalaike „darbine“ atmintimi atskirų idėjų apjungimui ir greitam problemų sprendimų strategijų radimui, sako Jennie Ferrell, psichologė iš Vakarų Anglijos universiteto Bristolyje. „Šios nervinės jungtys yra efektyvių protinių sąsajų biologinis pagrindas.“
Tokia proto įvairovė kai kuriuos tyrėjus paskatino domėtis ar didesnė smegenų galia gaunama be paslėptų mokesčių – kitaip tariant, kodėl mes visi neišsivystėme iki genijų? Deja, duomenų šiuo klausimu mažai. Kai kas, pavyzdžiui kelia mintį, kad tarp protingesnių žmonių gali būti labiau paplitusi depresija, tad ir aukštesnis savižudybių skaičius, bet jokios studijos šios minties neparėmė. Vienintelis tyrimas, radęs neigiamą intelekto pusę, buvo studija, parodžiusi, kad aukštesnio IQ kareiviams buvo didesnė galimybė žūti per Antrąjį Pasaulinį karą. Tačiau efektas buvo nežymus, o kiti faktoriai galėjo iškreipti duomenis.
Intelektinė dykynė
Dar intelekto variacijos galėjo kilti ir dėl vadinamojo „genų dreifo“, po to, kai žmonių civilizacija palengvino iššūkius, skatinusius mūsų smegenų evoliuciją. Geraldas Crabtree'is iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje yra vienas iš ryškiausių šios idėjos rėmėjų. Jis pažymi, kad mūsų protas priklauso nuo maždaug 2000 – 5000 nuolatos mutuojančių genų. Tolimoje praeityje žmonės, kurių mutacijos apribojo jų protinius gebėjimus, būtų neišgyvenę ir nebūtų perdavę savo genų; bet Crabtree'is mano, kad, vystantis žmonių visuomenė bendradarbiavimui, ne tokie protingi galėjo pasinaudoti aukštesnio intelekto savininkų sėkme. Iš tiesų, sako jis, jei paimtume ką nors iš 1000 m.p.m.e. ir perkeltume į mūsų dienas, tai jis būtų „tarp šviesiausių ir intelektualiai gyviausių mūsų kolegų ir kompanionų“ (Trends in Genetics, vol 29, p 1).
Ši teorija dažnai vadinama „idiokratijos“ hipoteze pagal to paties pavadinimo filmą, vaizduojantį ateitį, kur socialinis saugumas sukūrė intelektinę dykynę. Nors ir turinti rėmėjų, ši teorija tvirtų įrodymų neturi. Negalime lengvai vertinti tolimų protėvių intelekto, o ir vidutinis IQ neseniai šiek tiek išaugo. Tai bent jau „atmeta baimę, kad ne tokie protingi žmonės turi daugiau vaikų, tad ir nacionalinis intelekto lygis kris“, sako psichologas Alanas Baddeley'is iš Jorko universiteto, JK.
Bet kokiu atveju, nauji šios srities pasiekimai, daugelį paskatinę spekuliuoti, kad yra daugiau žmogiškojo mąstymo matmenų, nei matuoja IQ testai, gali priversti iš naujo radikaliai permąstyti intelekto evoliucijos teorijas. Kritikai jau seniai teigė, kad IQ įverčius gali lengvai iškreipti tokie faktoriai, kaip, pavyzdžiui, disleksija, švietimas ir kultūra. „Aš tikriausiai skaudžiai susikirsčiau per intelekto testą, paruoštą XVIII amžiaus sijų indėno,“ sako Nisbettas. Be to, žmonės, kurių intelektas įvertintas vos 80 taškų, vis vien gali kalbėti keletu kalbų ir net, kaip parodė vieno brito pavyzdys, dalyvauti sudėtingoje finansinėje aferoje. Ir atvirkščiai, aukštas IQ negarantuoja, kad žmogus elgsis racionaliai – pagalvokite apie puikius fizikus, teigiančius, kad klimato kaita tėra apgaulė.
Būtent negebėjimas pasverti įrodymus ir priimti tinkamus sprendimus siutino Flaubertą. Ne taip, kaip šis prancūzų rašytojas, daugelis mokslininkų vengia kalbėti apie kvailumą kaip tokį – „šis terminas nemoksliškas“, sako Baddeley'is. Tačiau Flauberto supratimas, kad ryškiausi nelogiškumai gali užplūsti šviesiausius protus, dabar sulaukia dėmesio. „Yra intelektualių žmonių, kurie yra kvaili,“ sako Dylanas Evansas, psichologas ir rašytojas, tiriantis emocijas ir intelektą.
Kaip paaiškinti tokį paradoksą? Vieną teoriją išvystė Danielis Kahnemanas iš Princetono universiteto, laimėjęs ekonomikos Nobelio premiją už žmogaus elgesio tyrimus. Anksčiau ekonomistai darė prielaidą, kad žmonės iš esmės racionalūs, bet Kahnemanas ir jo kolegė Amos Tversky atrado, kad yra kitaip. Jie išsiaiškino, kad, apdorodami informaciją, mūsų smegenys gali pasiekti dvi skirtingas sistemas. IQ testai vertina tik vieną iš jų, sąmoningą apdorojimą, vaidinantį pagrindinį vaidmenį sąmoningame problemų sprendime. Tačiau kasdieniame gyvenime paprastai naudojamasi intuicija.
Anksčiau šie intuicijos mechanizmai suteikė mums evoliucinį pranašumą, pasiūlydami mąstymo palengvinimus, padedančius susidoroti su informacijos pertekliumi. Tarp jų yra tokie mąstymo šališkumo pavyzdžiai, kaip stereotipizavimas, patvirtinimo šališkumas ir neapibrėžtumo vengimas – pagunda priimti pirmą problemos sprendimą, netgi jeigu jis akivaizdžiai nėra geriausias.
Nors šie išvystyti polinkiai, vadinamos „euristikos“ gali padėti tam tikrose situacijose, nekritiškai jais pasikliaunant, sprendimų priėmimas gali sutrikti. Dėl to negebėjimas jų atpažinti ar joms atsispirti yra kvailumo pagrindas. „Smegenyse nėra jungtuko su etikete „Stereotipiškai mąstysiu tik apie restoranus, bet ne apie žmones,“ sako Ferrellas. „Tuos raumenis reikia ištreniruoti.“
Kadangi tai niekaip nesusiję su IQ, norint tikrai suvokti žmogaus kvailumą, reikia atskiro testo, tikrinančio mūsų polinkį j šališkus sprendimus. Vieną kandidatą pateikia Keithas Stanovichius, taikomosios psichologijos ir žmogaus raidos profesorius Toronto universitete Kanadoje, tiriantis racionalumo koeficientą (RQ), turintį parodyti mūsų gebėjimą įveikti protavimo šališkumą.
Pažiūrėkite į klausimą, tikrinantį neapibrėžtumo vengimo efektą: Džekas žiūri į Aną, bet Ana žiūri į Džordžą. Džekas vedęs, o Džordžas – ne. Ar susituokęs asmuo žiūri į nesusituokusį asmenį? Galimi atsakymai yra „taip“, „ne“ arba „neįmanoma nustatyti“. Didelė dalis žmonių sakys „neįmanoma nustatyti“, paprasčiausiai dėl to, kad tai pirmas į galvą atėjęs atsakymas – bet nuosekli dedukcija rodo, kad atsakymas yra „taip“.
RQ gali išmatuoti ir rizikos intelektą, apibrėžiantį gebėjimą įvertinti tam tikrų galimybių tikimybę. Pavyzdžiui, esame linkę pervertinti savo laimėjimo loterijoje tikimybę, sako Evansas, ir nepakankamai įvertiname skyrybų tikimybę. Žemas rizikos intelektas gali lemti blogus pasirinkimus, patiems to net nesuvokiant.
Tad, kas apsprendžia ar turėsite natūraliai aukštą IQ? Stanovichius išsiaiškino, kad, kitaip, nei IQ, RQ neapsprendžia jūsų genai ar priežiūra vaikystėje. Labiausiai jis priklauso nuo vadinamojo metakognityvumo, tai yra gebėjimo įvertinti savo paties žinias. Aukštą RQ turintys žmonės išvysto strategijas, padidinančias šią savivoką. Vienas paprastas būdas yra paimti savo intuityvų problemos atsakymą ir prieš priimant galutinį sprendimą, apsvarstyti priešingą variantą, sako Stanovichius. Tai padeda išvystyti suvokimą, apie tai, ką žinote ir ko – ne.
Bet netgi turinčius natūraliai aukštą RQ gali suklaidinti nuo jų nepriklausančios aplinkybės. „Gali turėti puikius kognityvinius gebėjimus, tačiau aplinka diktuoja, kaip privalai elgtis,“ paaiškina Ferrellas.
Kaip tikriausiai daugeliui yra tekę patirti, pagrindine klaidos priežastimi gali tapti emociniai trikdžiai. Jausmai, pavyzdžiui, gedėjimas ar nerimas užkemša darbinę atmintį, palikdami mažiau resursų aplinkinio pasaulio vertinimui. Siekdami susitvarkyti, sprendimų palengvinimui galite grįžti prie euristikų naudojimo. Ferrellas sako, kad tai gali taip pat paaiškinti ir nuolatinius potyrius, kaip „stereotipų grėsmė“. Tai nerimo jausmas, kurias gali patirti vaikų grupės, kai žino, kad jų veikla gali būti panaudota egzistuojančių prietarų patvirtinimui; tai ne kartą suprastino testų rezultatus.
Tikriausiai niekas labiau neskatina kvailumo, nei tam tikra veiklos praktika, kaip išsiaiškino André Spiceris ir Matsas Alvessonas. Nei vienas nesidomėjo kvailumu, kai padarė atradimą. Spiceris Cass Verslo mokykloje Londone ir Alvessonas Lundo universitete Švedijoje, susiruošė ištirti, kaip prestižinės organizacijos tvarkosi su labai protingais žmonėmis. Bet greitai jiems savo tezes teko sudraskyti.
Vėl ir vėl kartodavosi toks pats scenarijus: tam tikros organizacijos – dažniausiai investiciniai bankai, PR agentūros ir konsultavimo įmonės – pasisamdo labai aukštos kvalifikacijos asmenis. Bet užuot išvydę šių talentų panaudojimą, sako Spiceris, „buvome priblokšti fakto, kad būtent tie įgūdžiai, kuriuos jie lavino, būna nedelsiant išjungiami“. Šį reiškinį jie pavadino „funkciniu kvailumu“.
Jų pastebėjimai darosi logiški šališkumo ir racionalumo kontekste. „Iš pradžių nelaikėme Kahnemano [teorijos] mūsų darbo stuburu,“ prisimena Spiceris. „Bet pradėjome pastebėti įdomias sąsajas su jo stebėtais reiškiniais laboratorijoje.“ Pavyzdžiui, organizavimo praktika dažniausiai išjungia darbuotojų rizikos intelektą. „Nebuvo tiesioginės sąsajos tarp jų veiklos ir rezultato,“ paaiškina Spiceris, tad jie negalėjo įvertinti savo veiksmų pasekmių. Korporacijos spaudimas taip pat padidino neapibrėžtumo vengimą. „Sudėtingose organizacijose neapibrėžtumo netrūksta – kaip ir troškimo bet kokia kaina jo išvengti,“ sako Spiceris.
Pasekmės gali būti katastrofiškos. Iš pernai metų metaanalizės Spiceris ir Alvesson daro išvadą, kad funkcinis kvailumas tiesiogiai prisidėjo prie finansų krizės (Journal of Management Studies, vol 49, p 1194). „Tie žmonės buvo neįtikėtinai sumanūs,“ sako Spiceris. „Jie visi žinojo, kad yra problemų su paskolų draudimu ir struktūriniais ištekliais.“ Bet tai ne tik nei vienam jų nebuvo problema, kurią jie turėtų spręsti; darbuotojai, išreikšdavę savo nerimą, buvo disciplinuojami, tikriausiai dėl to, kad atrodė, jog jie silpnina aukščiau stovinčiųjų autoritetą. Dėl to potencialiai nuostabūs darbuotojai palikdavo logiką prie biuro durų.
Kvailybės Respublika
Ekonominės krizės šviesoje šie atradimai, regis, patvirtina kai kuriuos Flauberto nuogąstavimus dėl kvailų žmonių galios didelėse grupėse, kurias jis žaismingai vadino Kvailybės Respublika. Tai patvirtina ir kai kuriuos van Boxselio pastebėjimus – kad pavojingiausia yra žmonių su aukštu IQ kvailystė, kadangi jiems dažnai suteikiama didesnė atsakomybė: „kuo jie protingesni, tuo pražūtingesnės jų kvailumo pasekmės“.
Tai gali paaiškinti, pasak Stanovichiaus, kodėl finansų sektorius „metų metus“ reikalavo gero racionalumo testo. Kol kas RQ testai negali pateikti galutinio skaičiaus, kaip kad IQ, nes reikia palyginti daugelio savanorių rezultatus prieš sukuriant nekintančią skalę, leisiančią palyginti skirtingas žmonių grupes. Tačiau, jis išsiaiškino, kad vien paties tokio testo atlikimas pagerina mūsų supratimą apie paplitusias euristikas, o tai gali padėti atsispirti jų sirenų giesmei. Sausį, gavęs trijų metų paramą iš filantropo Johno Templetono Fondo, jis pradėjo testo kūrimo procesą.
Ar kas nors baigs Flauberto pradėtą darbą, jau kitas klausimas. Van Boxselis nuleido rankas po septynioliktos knygos šia tema. Bet JAV Kongreso biblioteka, tikriausiai to nenorėdama, perėmė estafetę, nusprendusi archyvuoti visus pasaulio tweetus.
Mums, visiems likusiems, žinios apie savo prigimties kvailumo gali padėti išsisukti iš jos gniaužtų. Gal renesanso filosofai, kaip Erasmusas, visiškai suprato kvailybės galią mus valdyti. Po „Kvailybės“ aprašymu išvysite prisipažinimą: „Kvailybė valdo mane.“
Sally Adee New Scientist, № 2910
