„Žinoma, toks pavojus gresia ne visiems žmonėms. Tokia galimybė tikriausiai taip pat yra susijusi su genetine rizika, tačiau judėjimo trūkumas ir fokusuotas dėmesys į tam tikras užduotis, kurios paprastai žaidimų metu yra labai ribotos, vis dėlto ženkliai išnaudoja galvos smegenų resursus“, – LRT Radijui sako A. Germanavičius.
– Tyrimo rezultatai rodo, kad tie, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, geriau koncentruoja dėmesį ir orientuojasi. Ar Jus įtikina šie tyrimo rezultatai?
– Iš tiesų ši tyrimų sritis labai įdomi ir ganėtinai nauja, tačiau straipsnio autoriai prie šių duomenų taip pat pabrėžia, kad jauni žmonės prie kompiuterių praleidžia labai daug laiko ir būtent žaidimai galimai paskatina jų priklausomybę nuo kompiuterių. Tai vėliau gali sąlygoti per didelį galvos smegenų resursų išnaudojimą. Tai, kaip pabrėžia straipsnio autoriai ir kiti mokslininkai, vėliau gali sąlygoti galvos smegenų atrofiją – nykimą. Kai kurie tyrėjai netgi kelia hipotezę, kad tai susiję su kai kuriomis degeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga.
– Matytumėte daugiau blogų žaidimo pusių negu gerų?
– Matau visas šio reiškinio puses. Žinoma, kad tam tikri kompiuteriniai žaidimai yra reikalingi, kad žmogus išmoktų naujų įgūdžių. Tai, pavyzdžiui, gali būti pritaikoma medicinoje, reabilitacijoje, po insulto, galvos smegenų pažeidimų. Ši sritis Europos Sąjungoje (ES) yra viena iš prioritetinių mokslo sričių. Žinoma, tai turi būti daroma atsižvelgiant į tai, kad tokia veikla sukelia šalutinius reiškinius. Žaidimų industrija suinteresuota savo produktų sklaida. Manau, kad visuomenės sveikatos požiūriu reikia sukurti rekomendacijas apie žaidimų poveikį psichikos sveikatai.
– Gal yra statistika, kiek lietuviai vidutiniškai praleidžia laiko, žaisdami kompiuteriu?
– Tokia statistika yra renkama. Tai daro įvairūs sociologines apklausas atliekantys mokslininkai, tačiau didžiulė problema atsiranda tada, kai žmonės nebejaučia saiko. Tikriausiai nėra problema, kad studentai naudoja kompiuterį. Jie ir ateityje turės dažnai naudotis kompiuteriu, bet maždaug 14 proc. žmonių, kurie dirba prie kompiuterio 6–7 val. per parą, galimai gali atsirasti priklausomybė. Tai – labai didelis ir nerimą keliantis skaičius.
– Kiek laiko reikėtų skirti?
– Optimalu – daryti pertraukas. Darbas prie kompiuterio turi trukti po 1,5 val., po to skiriant maždaug 20 min. pertraukai. Jos metu reikėtų fiziškai pajudėti. Jeigu teko būti užsienio šalyse, per pietų pertrauką daugelis žmonių ten sportuoja, bėgioja. Jie atsisako valgyti, gerti kavą, bet sportuoja. Tai iš tikrųjų labai apsaugo žmones nuo neigiamo poveikio jų darbo vietose.
– Kol kas kompiuterinius žaidimus žaidžia jaunesni žmonės. Jie nėra populiarūs tarp vyresnių žmonių, bet ar galima nuspėti, kas nutiks tiems, kurie žaidžia dabar, jeigu jie žais ir toliau, kol sulauks 50–60 metų?
– Mokslininkai ir bando tai pasakyti – jeigu jiems išsivystys priklausomybė, tam tikros veikiamos galvos smegenų sritys gali atrofuotis. Žinoma, toks pavojus gresia ne visiems žmonėms. Tokia galimybė tikriausiai taip pat yra susijusi su genetine rizika, tačiau judėjimo trūkumas ir fokusuotas dėmesys į tam tikras užduotis, kurios paprastai žaidimų metu yra labai ribotos, vis dėlto smarkiai išnaudoja galvos smegenų resursus.
– Reikėtų daryti pertraukas, bet, ko gero, ne kiekvienas iš mūsų sugebame ir suvokiame, kad jau per ilgai sėdime prie kompiuterio, žaidžiame tą patį kompiuterinį žaidimą.
– Iš tiesų labai svarbus klausimas – ar turėtų kompiuterinių įrangų arba programų gamintojai įdiegti tam tikrus skaitliukus, kurie fiksuotų žmogaus kūno padėtį arba tai, kiek laiko jie sėdi, kiek laiko praleidžia prie kompiuterio? Priklausomybių prevencijos srityje šie modeliai irgi tyrinėjami. ES kai kurie mokslo centrai šiuos klausimus kelia, bet, matyt, tai yra ateities mokslinių tyrinėjimų objektas.
Deividas Jursevičius, LRT Radijo laida „60 minučių“
