Tik verslo, mokslo ir valdžios branda gali šalį paversti sumania valstybe – tokia, kokia ji numatyta Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Taip mano Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas, priklausantis už šios strategijos įgyvendinimo priežiūrą atsakingai Valstybės pažangos tarybai, sakoma universiteto pranešime.
– 2012 m. patvirtinta strategija „Lietuva 2030“ – ambicinga mūsų šalies ateities vizija. Ar rado savo vietą šioje strategijoje švietimo sistema, universitetai?
— Nors Pasaulio ekonomikos forumo rengiamame Pasaulio konkurencingumo indekse viena iš sričių, kuriose Lietuva įvertinta geriausiai, yra aukštais mokslas, reikia pripažinti, kad šiandien bendra aukštojo mokslo studijų kokybė mūsų šalyje nėra gera. Turime didelių problemų su lyderių ir vadovų paieška, jų rengimu.
KTU strategija koreliuoja su šalies strategija „Lietuva 2030“ – turime matyti, kas planuojama Lietuvoje per ateinančius 15 metų. Mūsų pagrindinis tikslas, rengiant Universiteto strategiją, buvo padaryti taip, kad KTU gebėtų reaguoti į išorės veiksnius. Rengdami ją stebėjome ir daugybę kitų išorinių procesų, domėjomės ateities prognozėmis ir esama padėtimi. Pagrindinis KTU strategijos tikslas – ne nutolti, o būti šalia šalies strategijos.
– Vienas iš „Lietuva 2030“ tikslų – nors vienas Lietuvos universitetas iki 2030 metų turėtų patekti tarp geriausių 300 pasaulio universitetų. Tai – realu?
– Be abejo, sakyti kategoriškai, kad KTU pateks tarp šių 300 universitetų, būtų neprotinga, tačiau galėtume savęs paklausti, ar tai yra realu? Manau, kad atsakymas būtų taip.
Vienintelė ir pagrindinė sąlyga, kuri mums galėtų padėti praverti šio „300 klubo“ duris – pakelta aukštojo mokslo studijų kokybė. Jei artimiausiu metu sugebėtume padaryti proveržius šioje srityje, labai greitai pakiltume reitingo laipteliais.
Tiesa, lengva pasakyti teiginį „pagerinti studijų kokybę“. Juk norint ją iš tiesų pagerinti, reikia atlikti galybę darbų. Pavyzdžiui, norime atnaujinti savo studijų programas. Tai mums sekasi nelengvai, tačiau kodėl?
Ogi todėl, kad viskas tarpusavyje susiję ir perversti dešimtmečiais nusistovėjusį studijų programų valdymą, pakelti dėstytojų kompetenciją, įdiegti naujas didaktikos sistemas, padaryti studijas tarptautiškas, tarpdiscipliniškas, susieti jas su verslu yra be galo sudėtinga ir tam reikia laiko. Tačiau tik toks kompleksas galėtų duoti laukiamą rezultatą – pagerinti studijų kokybę.
Būtent tokį kompleksinį požiūrį ir turime įgyvendinti, kad galėtume patekti tarp tų trokštamų 300 universitetų. Pasikartosiu – manau, kad tai padaryti realu. Pirmieji bandymai tai padaryti KTU buvo nelengvi, tačiau parodė, kad yra įmanomi. Taip ir šalyje – tereikia spartinti, agresyvinti šiuos procesus ir viskas taps įmanoma.
KTU pirmasis žingsnis link studijų kokybės gerinimo buvo studijų programų valdymo pakeitimas. Norėjome, kad atsirastų naujų programų, Universitetas lanksčiai reaguotų į išorę, būtų įgyvendinami strategijoje nubrėžti principai.
Tam buvo sukurti studijų programų komitetai, sudaryti tiek iš studentų, tiek iš verslo atstovų. Būtent šių dviejų grupių įtraukimas kuriant programas, davė gerą impulsą – tai įtaka iš išorės, leidžianti pamatyti tai, ko gal negalime pamatyti iš vidaus. Tai buvo bandymas, kuris dalyje KTU fakultetų tikrai pavyko, judėjimas prasidėjo. Vienas gerųjų pavyzdžių – atsiradusi nauja studijų programa Sveikatos informatika, kuri yra perspektyvi ateities programa.
Viskas yra įmanoma, tačiau norint pakeisti viską į gerąją pusę dar labiau, reikia laiko. Niekas nevyksta žaibiškai. Jei jaunimas pamatys, kad parengtos studijų programos yra šiuolaikiškos ir perspektyvios, jų nereikės vilioti nei vienam universitetui.
– Mokslo ir verslo partnerystė atvestų Lietuvą į taip trokštamą aukštųjų technologijų, inovacijų kelią. KTU nuolat ieško įvairių būdų ir kelių kontaktui su verslu – kas jau pavyko ir kokie ateities planai?
– Kalbant apie studijų kokybę, taip pat labai svarbu verslas, inovacijos ir technologijos. Tai stiprioji KTU pusė. Jau šiandien turime begalę sėkmės istorijų – pradedant startuoliais, baigiant naujomis studijų programomis, kurias pasiryžęs iš dalies finansuoti verslas.
Viena tokių – bendras projektas su biotechnologijų milžine „Thermofisher Scientific“. Su šios bendrovės vadovais kalbėjome apie specializuotos magistrantūros studijų programos sukūrimą KTU, orientuotą žmonėms, kurie turi biologo, biotechnologo ar biochemiko bakalauro išsilavinimą. Planuojame prie jų biologijos žinių pridėti informatiko išsilavinimą.
Štai dėl tokio verslo atėjimo į mokslą, studijų programos studentui tampa ne tik patrauklios, tačiau ir perspektyvios jo karjeros atžvilgiu.
Be abejo, tokio tipo permainos aukštajame moksle nėra lengvos – tai supranta kiekvieno šalies universiteto vadovai, nes mokslininkus ir dėstytojus tenka ištraukti iš jų komforto zonos.
– Paskutinės aktualijos Lietuvos universitetų gyvenime – Vilniaus universitetas (VU) jau turi naują vadovą, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas išsikėlė iš Kauno. Ar galima šiuos įvykius vertinti kaip lakmuso popierėlį, kuris rodo judesius šalies aukštųjų mokyklų gyvenime, jų pastangas keistis, optimizuoti savo veiklą?
– Nenoriu girtis, tačiau permainas pradėjome vieni pirmųjų iš aukštųjų mokyklų. ISM pasitraukimas iš Kauno, manau, susijęs daugiausiai su kaštais. Naujasis VU vadovas šiandien kalba apie tai, ką darome jau trečius metus – įgyvendiname studijų pertvarką ir siekiame įvesti modulinę studijų sistemą.
Tikrai nesakau, kad vilniečiai tai nusižiūrėjo tai nuo mūsų – tai yra gyvenimo padiktuotas sprendimas. Juk nesunku sužinoti, ko šiandien reikia studijų kokybei kelti – tereikia paklausti, ko reikia šiandieniniam verslui, pramonei. Jei aktyviai dalyvauji išoriniame gyvenime, labai gerai matai, kokių specialybių reikia, o kurios jau atgyvenę. Tą patį mato ir VU, tik anksčiau, ko gero, pas juos nebuvo pasiryžimo tai daryti.
Buvome susitikę su VU Tarybos primininke Ingrida Šimonyte ir naujuoju rektoriumi Artūru Žukausku. Džiugu, kad kolegos nori bendradarbiauti, pasižiūrėti, kokių klaidų jie gali išvengti, norėdami atsinaujinti.
Toks bendradarbiavimas – šansas bendra jėga pabandyti „pastumti“ visoms aukštosioms šalies mokykloms kliudančius trikdžius, dėl kurių sunku daryti studijų reformas, kurie stabdo ir sunkina procesus. Šie trikdžiai – valstybinis teisinis reglamentavimas (studijų aprašai, klasifikatoriai, programų akreditacija).
– Kaip manote, kur bus ir kaip atrodys Lietuva ir KTU 2030 metais?
– Visi mes bręstame, visi mes mokomės. Norint, kad ateitų pokyčiai, reikia kritinės masės trijose vietose: versle, valdžioje ir moksle. Jei į šiuos tris sektorius ateis supratimas, kad šalies ateitis – aukštosios technologijos ir inovacijos, viskas keisis.
Neužteks, kad tas supratimas būtų viename šalies universitete. Džiugu, kad tokius brandos ženklus šiandien aš jau matau versle. Geras pavyzdys – KTU, verslo ir geriausių pasaulio universitetų, tokių kaip Masačusetso technologijų institutas (MIT), kuriamas netradicinių tyrimų bei inovacijų inkubatorius „M-Lab“.
Jame bendrai dirbs visai priešingų sričių žmonės su skirtingomis kompetencijos – bus galima sutikti tiek menininkų, tiek dizainerių, tiek inžinierių, tiek medikų. Ką tai duos? Tai duos kūrybinį proveržį, mąstymą, ateities krypčių, vizijų ir netikėtų sprendimų dėlionę.
Pristatinėdami šį projektą baiminomės, kad pragmatiški verslo žmonės į jį pažiūrės kreivai. Juk tokiuose projektuose nėra taip, kaip versle – atėjai, investavai ir gavai grąžą. Grąža čia ateina vėliau, ji padeda visuomenei bręsti ir eiti į priekį.
Mūsų nuostabai, ketvirtadalis pirmajame „M-Lab“ pristatyme dalyvavusių verslininkų iš karto sutiko dalyvauti šiame projekte. Tai įrodo, kad dalis visuomenės, verslas jau subrendo. Jau šiandien jis tampa socialiai atsakingas. Stambios, stiprios įmonės jau negalvoja vien tik apie išgyvenimą. Jos galvoja apie ateitį – kur jos eis, ar patogu bus gyventi, ar bus naujų produktų, naujų proveržių, naujų idėjų?
Į šiuos klausimus atsakymus galima sužinoti tik tokiais projektais, kaip „M-Lab“. Reikia bandyti investuoti ir gal tada pavyks atidaryti kūrybinių galių ir erdvių skrynią.
Tokie ambicingi projektai rodo, kad mes, Lietuva, turime perspektyvą ir visuomenė jau suvokia, kad technologijos ir inovacijos – vienintelis mūsų šansas ateityje.
