Milijonai interneto vartotojų lengviau atsikvėpė, kai praėjusį penktadienį, nepraėjus nė dviems dienoms po sausio 18-tąją nuvilnijusios išties didelio masto protestų bangos (kurios metu, reikšdami nepritarimą „užtemo„ net tokie puslapiai kaip Wikipedia ar Reddit), įstatymų projektų SOPA ir PIPA iniciatorius L. Smithas pranešė, kad „svarstymas atidedamas iki bus pasiektas platesnis susitarimas“. Verta paminėti, kad protestui pasibaigus, tiek SOPA, tiek PIPA šalininkų bei oficialių rėmėjų skaičius reikšmingai sumažėjo.
Pagrindinis šių prieštaringai vertinamų projektų kritikos objektas - abejotino veiksmingumo priemonės kovoje su piratavimu. Trumpai tariant, šios priemonės, užuot užkirtusios kelią nelegaliam kūrinių platinimui, įgalintų sankcijų taikymą paprastiems interneto vartotojams ar tinklapių savininkams už trečiųjų asmenų patalpintą informaciją. Čia atsiranda veiklos sustabdymas net nesant faktiniam autorinių teisių pažeidimui. Tai, anot kritikų, itin smarkiai apribotų žodžio laisvę ir interneto, kaip socialinės terpės, funkcionalumą.
Naujienos apie SOPA ir PIPA, ypač - protestus prieš juos, garsiai nuaidėjo visame pasaulyje, neaplenkdamos ir Lietuvos (aktyviausiai prie protesto prisijungė tinklaraštininkai). Keista, tačiau kur kas mažesnio atgarsio mūsų šalyje sulaukė net trejus metus slaptai ruošta, 2011-jų spalio pirmąją Japonijoje pasirašyta tarptautinė sutartis ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement), lietuviškai verčiama kaip „Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu". Sutartį jau pasirašė JAV, Australija, Kanada, Japonija, Marokas, Naujoji Zelandija, Singapūras bei Pietų Korėja. Didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių atstovų, tarp jų ir Lietuvos, sausio 26-tą dieną susirinko Japonijos Užsienio reikalų ministerijoje parašais patvirtinti šio susitarimo (visą šalių sąrašą rasite čia).
Nors Lietuvoje šia tema kalbama mažai, kitur apie tai diskutuojama jau ne pirmus metus. Išskirtinį pasipriešinimą parodė protestą surengę kaimyninės Lenkijos piliečiai po to, kai pastarosios premjeras Donaldas Tuskas pranešė, jog Lenkija pasirašys sutartį. Daugiau nei 10 tūkst. lenkų išėjo į gatves išreikšti nepritarimo šiam žingsniui. Taip pat buvo užfiksuoti ir programišių išpuoliai prieš Lenkijos vyriausybės portalus. Nors protestas atkreipė valdžios atstovų bei žiniasklaidos dėmesį, Lenkija ketvirtadienį sutartį pasirašė.
Europos Parlamento atstovai tikina, kad vartotojų privatumas nenukentės, tačiau sutartyje esama vietų, kurios verčia susimąstyti:
Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.
Ši dalis svarbi tuo, kad didžiulis vaidmuo skiriamas ne kam kitam, o interneto paslaugų tiekėjui, kurio turima informacija apie vartotojus nebebus konfidenciali. Ir tai apima ne tik asmeninius duomenis, bet ir visus veiksmus internete, kurie, įtariant pažeidimą, taps prieinami atitinkamų autorinių teisių savininkams ir gali būti panaudoti kaip įkalčiai teisme.
Kritikai šios prieštaringai vertinamos sutarties grėsmę žodžio laisvei ne tik prilygina SOPA ir PIPA projektams, bet ir teigia, jog jos padariniai gali būti dar liūdnesni nei minėtų projektų. Pirmiausia todėl, kad ši sutartis galios visame pasaulyje, užuot apsiribojusi JAV, tad tiesiogiai palies kiekvienos šalies gyventojus. Oponentai daugiausiai kalba apie 27-tąjį sutarties straipsnį „Teisių gynimas skaitmeninėje erdvėje", kuris pagal sutarties kontekstą piratavimą prilygina klastojimui, kas reiškia piratavimą būsiant laikomu ne administraciniu pažeidimu, o kriminaliniu nusikaltimu.
